NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4821&OId=2823
PAVADINIMAS: [Apie bitininkę, kuri turėjo reikalų su velniu]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Pasakojama, jog nekuri sena, didiai nujėgianti, per šimtą avilių turinti bitininkė, savo amžo galą prisiartinant jausdama ir griekų naštos spaudžiama, susimislijusi nekuroj subatoj į bažnyčią prie parendo eit pasitaisė, ale, jai vos iš buto išėjus, sugriebė ją velnūkštis (jos pons, medaus spiruks) ir į liūgyną, arba šėrėtę, pavoliojo. Ji atsikėlusi grįžo į stubą, sausai apsirėdžusi vėl ėjo, o velnūkštis, kursai kimšoj tupėjo, kūlvirčui nusidriekęs, ją vėl sugriebęs antrąkart į liūgyną įmetė. Tai ji rėkdama vėl stubon grįžo sausų bažnytiškų rūbų ir, Dievopi dūsaudama, pristatė trečiąkart savo kelionę bažnyčop, o velnūkštis, kimšoj tupėdams, jai tik paskui žūrėt galėjo, kadang ji Dievop dūsavus buvo. Į bažnyčią nuėjusi savo griekus po Dievo ir kunigo akių išpažinusi, sugrįžo linksma namon. Tad’ pasimislijo savo didiąją bitininkystę savo dukteriai paduot. Prie savo didžiojo medaus puodo dukterį atsišaukusi, tarė:
– Miela mano dukterėl, aš jau jaučuos, jog mano amžis priėjo: žinai, aš rytoj noru dar prie šv[entos] večerės (= komunijos) vertingai prieit, todėl dabar apsiėmiau mano biteles, medų, visą laimę bei žinojimą tav atiduot...
Po daugeropų pamokinimų, kurus duktė labai baimingai prisiklausė, nurodė senoji jaunąją ant to didžojo, šalia stovinčo medaus puodo, tardama:
– Tu matai, dukrel, šį didįjį medaus puodą, todėl tave labai meldžu ant patvirtinimo, kad tu jį priimi, porą žodžų paskui sakyt, būtent: „Tikiu į puodą, šiku į Dievą...“
Duktė nusigandusi tarė:
– Tikiu į Dievą, šiku į puodą.
Motina atkartojo dar tuos pačius žodžius, o duktė – teipo jau savo žodžius. Tai motina, suprasdama, jog jos dukrelė nenor jos bitininkystės, pradėjo verkt ir, dukters melsdama, tarė:
– Miela mano dukrele, juk žinai, kad aš tave užauginau ir kalbėt išmokinau, o veliju ir toliaus tav visą gerą, – kodėl dabar man tiek priešijies? Būk teip gera o sakyk man paskui: „Tikiu į puodą, šiku į Dievą...“
Dukrelė, išganymą už medų ir vislab ką vertesniu laikydama, vėl tarė:
– Tikiu į Dievą, šiku į puodą...
Senoji tik sukliko, o velnūkštis iš to medaus puodo drykterėjęs, sugriebęs senąją ir akių mojuj su jąj per langą išūžė, jos kūną šalia lango negyvą palikdams.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 426-427, Nr. 59
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 323-324, Nr. 59
©: Parengimas Kostas Aleksynas
©: Parengimas Leonardas Sauka