Knygadvario objektas "BsTB 7 172-12 Mitologinė sakmė, kaip vienos moters sūnus tapo dvasregiu" >> "Teksto 1998 m. redakcija"

Knygadvaris


NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4711&OId=2722

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Baltrušačų Maciks sako:
– Mūs kieme nekursai senuks daugkart pasakodavo, tardams: „Mano motina jos jaunystėje labai žingeidi buvo. Girdėjusi, jog, naktį ar dieną dvyliktą adyną ant kapinų nuėjęs, per krikšte iškritusią šakos skylę žūrėdams vėles matai, ji, kačeig ir nėščia būdama, dienoj ant kapinų nuėjusi, per tokią skylę žūrėjo. Berods ji nieka dvasiška nematė, ale tai ant jos vaisiaus – manęs persinešė, nes aš iš mažens dvases matau. Ypačiai kad šuo kaukia, tai kožnąkart dvasė čon yra, nes šuo, arklys bei gaidys dvasregiai yra. O kūdikius visai neger suvystytus palaidot, tad’ jie negal eit, bet turi ristis... Šermenyse vėlės prie pakabytų už durų įlaidinų abrūsų slapstosi, o visai negerai tą vakarą tuodu abrūsu kitur pakabyt. O ir su vakariene reikia labai pasiskubyt, nes vėlės labai laukia, nes po vakarienės jos atstoja...“ Tas pats senuks, regėtojis, buvo vargings ir Dievą mylįs žmogus. Ubagaudams kaimynuos kartą ligonį radęs, lyg įbūgęs laukan išdulkėjo. Kai tad’ jam jo dalį paskui išnešė, dėkavodams tarė: „Nedyvykit, jog tuoj išbėgau, nes jūsų ligonis jau veik mirs, nes jis jau nuo vėlių lankoms...“ Po valandos tas ir numiręs. Kai regėtojo sūnus mirė, tai jis stuboj visai nerimo, o jo pačiai mirštant, teip jau turėjo laukan išeit. Jis sakydavo, jam labai dyvinu dvases matant! Kartą jam per Šaltekės lieptą eit norint, deivei ant jo stovint, traukės jis atgal. Kitus deivė perleidus nuo liepto į šalį ištisa su galva veik ik vandens besilenkdama...

FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 172, Nr. 12
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal