NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4710&OId=2721
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Nekuri sena liuosininkė iš Apšrūtų, Ragainės pav., vienądien pirm pietų ėjo ant kapinų sav bei vaikams rūgštynų. Bepešdama pasijuto šalia savęs moteriškę su paausuotu muturu. Toji visai nenorėjo del rūgštynų pešimo ją nuo kapinų nuleist... Žmonelė nusigandus verkdama tarė:
– Susimildama, leisk mane namon: vaikai labai valgyt nor...
Tai dvasė leido ją eit, liepdama rytojuj priešpiet vėl ateit. Ant rytojaus dvasė nesulaukdama ėjo ją vadyt vaikams dar rūgštynų nusipešt. Tad’, ją nuo kapinų nulydėdama, aštriai uždraudė nuo kapinų niekados nieka neskyt... Nuo to karto ta moteriškė vėles matė. Jei jai atsitikdavo kalėdojant pas kokį ligonį užeit, tai ji jau žinodavo, ar tas mirs, ar pagilbs: jei ant pagilbimo, tai ji sakydavo:
– Nesibijokit, tas dar pasigaus: juk stuba tuščia yra.
O kad ant smerties būdavo, tai sakydavo:
– Jau pilna stuba vėlių yra, nežinai, nei kur žengt...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 171-172, Nr. 11
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas