NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4709&OId=2720
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Mano tetėns Bajors iš Pladų, Įsručo pav., buvo didelis ir labai stiprus vyrs. Berlyne žalnieraudams, sargybę laikydams ir čerškėjimą išgirdęs, pamatęs dvi juodi kati besipešant. Iš to jis teip apsirgo, jog nei šeši vyrai jį išlaikyt negalėjo. Nuo to laiko ik jo smerties jis dvases ne tik matydavęs, bet su joms ir susižinodavęs: tos ligos dėl jį nuo žalnierystės paleido. Jis, pas mus atkeliavęs, kartą mano tėvelio ilgosės ligos dėl labai pasigailėjęs, išėjo laukan už klėties ir, savo aukštąją juodą skreblinę nusiėmęs, atsiklaupė čon po plynu dangumi ir, ilgą valandą pasimeldęs, į stubą atėjęs, tarė:
– Laigon, dar bus tav palengvyta, išmeldžau tav lengvumą ik amžo galo.
O teip ir buvo. Sykį, vėl giliose mislyse būdams, mano broleliui tarė:
– Tai, Kristup, mudu abu lygiai mirsiva.
Brolelis atsakė:
– Na, tėte, tai mudu ir į vieną duobę palaidot tur... Tėte, o kaip bus numirus?
Tetėns atsakė:
– O tad mus vėl iš naujo bevygiuos (belopšuos)...
O štai jam pasimirus, ir brolelis į anus amžus iškeliavo. Tetėno sūnus apsigimė tokiu regėjimu: retkarčiais jis, kaip ir jo tėvs, tartum su anuo svietu susišnek. Kartą jis nuo žalio četvergo ik tykos pėtnyčos Kraupiškio bažnyčoj pernakt liko, nes toj naktij visos vėlės į bažnyčią eina.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 171, Nr. 10
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas