NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4693&OId=2706
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Liuosininks Dumšas iš Šilėnų (Smalininkų par., Ragainės pav.), apie 60 metų, – sveikas ir davadnus vyrs. Kad jis dvases matąs, tai jau Baltupėnuos patyrau. Po pora dienų pas jį man nukakus ir apie dvasiškumą mumdviem įsišnekėjus, tarė jis:
– Aš iš mažens dvases matau: sakoma, tas matąs, kurs žaliam četverge gimęs, o nedėlioj krikštyts, arba ir antraip, o teip ir su manim yra. Ale šiaip niekados nei vieną dvasę, pat duobę bekasdams, nematau ir nesutinku, tik jei ligonis kieme, o aš pas tą nueinu, tai tuoj matau, ar pasigaus. Nes jei ant smerties – tai jau tik artimiausiejie giminėje iš pirm iškeliavusųjų ligonį lanko, ir jei jie ligonui kojų gale stov, tai dar ant abejos, o jei galvų gale – tai numiršt. Vos ligono stubos duris pravėręs, dvases pamatau ir mielai atgal eičau, kadang jos į mane žūr, o jei čia koks iš numirusųjų yra su mirtinai serganču ligonu nesusitaikęs (nesusiderinęs) numiręs, tai tasai didiai rūstu gymiu į ligonį veizd, ale jam nieka daryt negal. Ant palydėtuvių visai nenoru eit, kadangi, dvases matydams, turu joms pasitraukt. Jas nematantiems jos į šalį pasitraukia. Lavonmišę belaikant, nei jokia dvasė nėr matyt, tik jau nuo kapinų sugrįžtant jau pirm numirusoji gentystė drauge su naujai palaidotojo vėle prie vakarienės pareina, ir jie čon visi švaistos: lavono dvasė nuo kožno valgio paragauja. Jei motina ar tėvs yr mirę, tai jie tą vakarą daugiausiai apie savo vaikus švaistos, o jei vaikų koks miręs arba, geraus sakant, tądien palaidots tapęs, tai apie gimdytojus glaudžas. Po vakarienės paskaičus ir pagiedojus, jie prapuola. Per daug pasakot aš negaliu, nesa tad dvasės ir vidurnaktij atėjusės man ant pečių užsikabin ir rodo bei vedas mane kapinun linkai, o jas ik ant kapinų nulydėjęs, galiu vėl namon eit. Teip, ką aš jau pergandęs ir labai įbūgęs – ak, kad pons Dievs nuo tokių regėjimų kožną vieną apsaugot malonėtų!..
Drauge su savo pačia jis man išsitarė, jog norinču, kad ir kiti apie jo regėjimus ką patirtų. Jo kaimynai pranešė man, kad Dumšas, pavasarij kaimynystėj ant šermenų būdams, visai neėjęs tarp kitų, bet vis pašaliais sėdinėjęs, slankiojęs, o ir vakarienę davęs po butu išsinešti...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 168-169, Nr. 5
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas