NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4690&OId=2701

PAVADINIMAS: [Kaip Jonelis smaką nugalėjo ir išvadavo karalaitę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovės laikuose buvo toks užvedimas: kad mažas vaikelis ateidavo ant svieto, tai nevalia buvo motinai laikytie, bet turėdavo gyvą nuneštie ir ant marių paleistie. Nors ir labjausia motina gailėtų – turėdavo insakymą pildytie.
Atsitiko, kad vienas karalius susilaukė vienatinį sūnelį, kurį neišpasakytai gailavo neštie an marių. Jį norėjo slaptingai užaugintie ir augino per pusę metų, bet matydami, kad negalės užaugintie, padarė gražią ir sandarią vygutę ir vaikelį indėjo ing tą vygelę. Karalius parašė savo vienatiniam sūnui visą karalystę ir indėjo jam in vygutę, ir valgio indėjo, ir paleido mariomis ant Dievo valios.
Kada tą vygelę marių vilnys mėtė in visas šalis, bet nunešė in kitą kraštą. Tuomsyk anos šalies karaliaus duktė buvo ten nuvėjus pasivaikščiotie, ir ji pamatė tą gražian vygelę ant marių plaukančią ir labai užsinorėjo dasižinotie, kas ten yra. Ana, prijėjusi prie kranto, pradėjo mėtyt ing vandenį pagalėlius ir akmenėlius, kad tik vilnys daneštų artyn krašto. Kada insigavo an krašto, tada atrakino vygelę, o pamačiusi tą gražų mažytį vaikelį, neišpasakytai džiaugėsi karalaitė iš to, kad tokiam didume vandens o rado gyvą vaikelį. Karalaitė, parsinešus ing pakajų karališko dvaro, didžiausiai linksminosi, ir meilė tokia jos buvo, kad negalėjo nė valgytie, nė gertie iš džiaugsmo ir meilės gražaus vaikelio, kurį jai rast atsitiko. Kada ta karalaitė iš atrastos vygelėje gromatos dasižinojo, kad vaikelis yra karaliaus vienatinis sūnus, kuriam pavesta visa karalystė, užlaikė tuos raštus geram padėjime ir tą karalaitį augino ko no geriausia ir gražiausia, ir jam davė vardą Jonelis.
Kai tik Jonelis buvo septynių metų, leido jį in mokslą. Labai gerai Joneliui sekėsi mokintis, greitai pabaigė mokslą. Jaunas Jonelis būdamas niekur negalėjo tiktie, kaip tik gyvulių ganytie. Vieną sykį klausė jis karalaitės:
– Kodėl mane mama ne teip myli kaip jus?..
Tada karalaitė apsakė viską Joneliui, kad karalius ir karalienė nėra jo tėvai, kad tik ji jį pagavus ant mariun, ir ji jam padavė jo tėvo raštus, kuriuos rado drauge su juom. No to sykio Jonelis neno¬rėjo būtie karališkam dvare, norėjo dasižinotie apė savo tėvynę. Karalius ir karalienė norėjo, kad jis nesirūpintų teip ir visada būtų pas juos, ir aprašė jam visą karalystę. Vaikas tuomsyk aptyko, ale, neilgai laukus, vėl pamislijo tikrai atrasti savo tėvus. Padėkavojęs karaliui ir karalienei už pavedimą karalystės ir karalaitei už gražų auginimą, atsisveikino jis su visais ir leidosi kelionėn ant Dievo valios, norėdamas atrastie savo mielus ir brangius tėvelius. Karaliūnas Jonelis datyrė vargo ir bado per tolimas girias, kalnus, pūstynes niekur nieko neužeidamas. Jau jis menkai ką galėjo pajeitie iš bado, ale da išėjo ing vieną karalystę, kur pasiprašė, kad jį priimtų už piemenuką. Kada karalienė pamatė tokį gražų vaiką, priėmė ir davė jam valgytie. Kada an rytojaus Jonelis ginė gyvulius ganytie, karalienė labai verkė an jo žiūrėdama. Jonelis, smarkus ir drąsus būdamas, klausė karalienės:
– Šviesiausia ponia, kodėl teip verki, žiūrėdama ing mane? Prašau pasakytie, dėl ko.
Tada karalienė sako:
– Man tavęs labai gaila, kad šiandien būsi prarytas nog didelio smako, kuris kas diena sujėda piemenuką ir kelis jaučius, kurio kariumenė apimtie negali...
Jonelis atsakė:
– Su pagelba Dievo rasi gyvas liksu.
Kada Jonelis ganydamas apmislijo savo nelaimingą dieną, ir jėmė griaudingomis ašaromis verktie. Čia jam beverkiant, ateina toksai senelis ir paklausė, ko jis teip verkia. Tada Jonelis apsakė seneliui nelaimingą savo smertį. O tas senelis – tai buvo Viešpatis Dievas – davė jam smuikutę, karduką ir tokią rykštukę ir pasakė teip – o toje vietoje buvo didelis aržuolas nuvirtęs:
– Sėdėk ant šito aržuolo ir žaisk. Kada pamatysi smaką ateinantį, tai šitąj rykštuke aplinkui save aprėžkie – smakas neprieis, tik norės tave prigautie, prašys tave duot an smuikos pažaistie, tai neduok, sakyk jam: „Teip negali gautie, yra tavo per stori nagai – turi pirma juos paplonytie“.
Ėmęs dabar savo kirvelį, inskėlė Dievas tą aržuolą ir sakė:
– Kai klaus tavęs, kurs galės paplonytie, liepkie kištie plyšin, tada savo galybe suspausu jam nagus, o tu, pajėmęs karduką, nukirskie jam galvas...
Jonelis, padėkavojęs Dievui, linksmiai sau žaidė, sėdėdamas an aržuolo šiekštos. Po valandėlei iš¬tiko baisus vėjas, net medžiai linktie pradėjo! Kada Jonelis pamatė smaką ateinantį su dvylika galvų, grait, rykštelę pajėmęs, aprėžė aplinkui save, ir tas smakas, prirėpliojęs artyn, negalėjo aitie per ženklą. Išsižiojęs baisiausiai žiūrėjo bjauriomis akimis ant Jonelio, negalėdamas pasiektie, ir sakė:
– Iš kur teip gali žaistie? Ar neduosi ir man biskelį pažaistie?
Jonelis atsakė:
– Negali. Per stori tavo nagai – pirma turi aitie pasiplonytie.
– Ale kur?
– Jeigu nori, – sako Jonelis, – tai ir aš galiu tau paplonytie...
Smakas da ir labai graitai apsijėmė, o Jonelis liepė jam nagus kištie ing aržuolo tarpą. Kada smakas inkišo savo nagus, Jonelis tuojaus ištraukė pleiškus ir suspaudė jam labai nagus. Paskui, jėmęs kardą, nukirto smakui galvas. O pergalėjęs smaką, labai linksminosi ir Dievui dėkavojo už suteiktą pagalbą. Kada jis, vakaro sulaukęs, parginė namon, karalienė išėjusi pasitiko ir neapsakytai džiaugėsi, kad pirmą sykį sulaukė gyvą piemenuką pareinantį, bučiavo Jonelį ir linksminosi iš to.
Neilgai po tam atsitikimui Jonelis rengėsi kitur iškeliautie, o karalius ir karalienė labai jo gailavo ir nenorėjo išleistie. Aprašė jam visą karalystę, prašydami, kad jis neišeitų, ale jis, neilgai pasimislijęs, padėkavojo karaliui ir karalienei už pavedimą karalystės ir iškeliavo kitur, o karalienė labai graudžiai verkė, sakydama:
– Kas man teip daug gero padarys kai Jonelis, kad jis visada gyvas parjėjo, ir gyvuliai...
Tada Jonelis ramino, sakydamas:
– Šviesiausia ponia, neliekie ašarų – no šio laiko visados bus gyvi jūsų gyvulėliai: smako nėra, aš jį užmušiau...
Karalienė, netikėdama Jonelio žodžiams, prisakė parengtie karietą, kur galėtų važiuotie ant persitikrinimo. Tada visi dvariškiai ir karalienė su Joneliu nuvažiavo, ir, pamačius negyvą baisiausią smaką, karalienė neišpasakytai dyvijosi, kad jos kariumenė negalėjo apimtie, o Jonelis, jaunas būdamas, nugalėjo tokią baisią kirmėlę! Todėlei kaip ji, teip ir kiti da labjau gailėjo Joneliui išeinant. Ale ką darysi?.. Jonelis, atsisveikinęs karalienę ir visus, leidosi tolyn.
Ilgai bekeliaudamas an tuščio, labai jisai pavargo, ir nuplyšo jo drapanos, neturėjo nė ką valgytie, nė kuom apsirengtie. Ale jisai pataikė, teip beaidamas, užeitie pas vieną jenarolą ir čion insiprašė, kad jį priimtų už lekajų. Tarnaitė, pamačius tokį gražų vaikiną, greitai nubėgo pas ponią, kad priimtų tą gražų ir jauną bernioką. Kada ponia pamatė tokį gražų, nors apdriskusį, ponaitį, ir prijėmė jį už tarną. Tasai Jonelis labai linksmas ir paklusnus buvo, visiems labai patikdavo, ir niekas teip nemokėdavo in stalą paduotie ir sutaisytie kai Jonelis, todėl jį visi mylėjo.
Ale in tą laiką Jonelis pateko in kariauną. Ir kada jis buvo išbuvęs metus kareiviu, atsitiko, kad to karaliaus dukterį pavogė: kada karalaitė buvo išėjus pasivaikščiotie int pamarę, atplaukė laivelis, pagavo karalaitę ir nuvežė, niekas nežinojo, kur. Jos tėvas, karalius, dasižinojęs apgarsino: „Katras mano dukterį rastų, tai tas bus mano žentas, o jeigu neras, tai bus smerčiu žudintas!“ Visi bijojo mirtie, nė vienas nieko neatsakė. Jonelis, matydamas, kad tokio drąsaus vyro neišsiranda visoje kariaunoje, atsiliepė, kad jis norįs aitie ieškotie, kad tik jam karalius pavelytų, ir prašė, kad jam duotų nors vieną kareivį. Karalius prižadėjo, ko tik Jonelis norėjo, aprėdė gražiom drapanom, davė jam dėl drąsumo savo žiedą su parašu vardo ir pravardės ir išleido ieškotie karalaitės.
Joneliui su tuom kareiviu gana ilgai važinėjant ant marių, atsitiko jiems išliptie ant kranto prie didelės girios. Abudu leidosi tolyn ing girią ir, nuvėję in tokius kalnus, apsistojo vidurij tamsios girios, nežinodami, nė kur aitie, nė ką darytie. Teip jiems čionai labai išalkusiems besidairant, teko rastie tokią būdelę, ir toj būdelėj ugnis kūrinosi ir puodas su vandeniu virė. Treip dabar Jonelis sako in tą kareivį:
– Aikie tu nušautie kokį paukštį, aš liksu pas ugnį, tai kai parneši nušovęs paukščių, tai išsivirsiva ir abu pavalgysiva.
Kada tas kareivis nuvėjo girion šaudytie, Jonelis, vaikščiodamas po būdą, iš netyčių pamatė sienoj raktelį. Kad tą raktelį pasuko in šalį, atsidarė durys, ir tam pakajuj viskas buvo sidabriniai: sienos, stalai, krasės, torielkos, zerkolai ir viskas, kas tenai buvo. Šitame pakajuj besidairydamas, jis užtėmijo kitą raktelį, o jį pasukęs, atrakino antrą pakajų, kurio sienos, lubos, balkiai buvo aptraukti auksu ir visi jos rakandai buvo auksiniai, neišpasakyto gražumo. Teip jam besigėrint ir besidžiau¬giant iš tos grožybės, ogi žiūri – sienoje vėl kyšo kitas raktelis. Kada tą pakajų atidarė – visas buvo diemantu išmuštas, ir už stalo pamatė karalaitę sėdinčią, ir patėmijo žiedą an piršto, kur buvo vardas pravardė karalaitės. Tada, drąsiai prisiartinęs, Jonelis priėjo prie karalaitės ir padavė no savęs žiedą karaliaus. Karalaitė pažino savo tėvo žiedą. Pasilaikė tą žiedą sau, o Joneliui atidavė savo pačios žiedą.
In tą laiką parėjo ir tas jo tarnas, kareivis, iš girios. Pamatęs tokią grožybę, kur jo vyresnysis, Jo¬ne¬lis, sėdi su karalaite, prisiartinęs prie jų, pasveikino ko meilingiausiai. Jie visi trys pavalgę pietus ir pasijėmę sidabro, aukso ir diemanto, kiek tik pakelt galėjo, ir karalaitę, visi leidosi namon pas karalių.
Kada jau susėdo an laivo ir pradėjo plauktie, atsiminė Jonelis, kad an lango tame pakajuj paliko žiedą, ką karalaitė buvo jam davus. Jam labai to žiedo gailėjo, kad karalaitės buvo parašyta vardas ir pravardė, todėl liepė tam kareiviui jo plauktie su laivu, o jis pats grįžo žiedo pasiimtie, ir nors karalaitė nenorėjo leist, bet jis sugrįžo to žiedo ieškotie. Kada, žiedą pasijėmęs, sugrįžo prie marių ir nerado to kareivio su karalaite, labai jis nusigando ir nežinojo nė kur aitie ir ką darytis.
O tas kareivis su karalaite leidosi an marių, ir, jiems marioms plaukiant, turėjo karalaitė prisiektie teip, kaip parvažiuos pas karalių, kad sakytų tas kareivis ją radęs, o ne Jonelis, o jei neprisieks, tai karalaitę in marias nuskandysiąs. Karalaitė, norėdama karalių ir karalienę pamatytie ir labai išsiilgus būdama, prisiekė sakytie, kad tas kareivis ją rado, o Jonelio visai nežino, ir jis skubiai nuplaukė marioms.
O Jonelis tolei vaikščiojo ir ieškojo, kol tik galėjo pajaitie, o kada visai apsilpo, atsigulė an takelio ir guli. Ateina tuo tarpu toks senelis su viedru vandens, paspyrė koja:
– Kelk, Jonai, – sako, – ko čia guli?
Atsakė Jonelis:
– Seneli mielas, jeigu gali, suteik man šmotelį duonos: jėsu labai silpnas.
Senelis sako:
– Aikie su manim – gausi valgytie ir gertie, ką tik norėsi.
Jonelis pasikėlė, ir abudu nuvėjo ing dvarą. Tada senelis nuvėjęs pas savo poną paprašė del jo valgio ir darbo. Tas ponas, pamatęs Jonelį, suteikė jam valgį ir darbą ir žadėjo tris šimtus ant metų, o jo darbas buvo – tik dvaras nušluotie.
Tas ponas sykį rengėsi važiuotie in svečius ir Joneliui užgynė tris daiktus: kad jis nežiūrėtų in tokią pašiūrę, ing daržinę ir ing kluoną. Prisakęs viską, ponas ir išvažiavo. O Jonelis viską apžiūrėdavo, kas jam priguli, ale jisai norėdavo žinotie, kas toje pašiūrėje yra. Vieną sykį pasergėjęs senuką ir pažiūrėjo – nieko ten nematė, kai tik, duris atidarius, muzikė sužaidė. Senelis, pamatęs, kad jis ten žiūri, suriko:
– Jonai, kam tu žiūrai, kur tau uždrausta? Dabar ponas žino, kad žiūrėjai, – jau šimto rublių negausi.
Jonelis atsakė:
– Ale, seneli, da vis bus gana dviejų.
Senelis sako:
– Nors daugiau nežiūrėkie.
Ale jis vėl tą senelį pasergėjęs ir vėl pažiūrėjo ing daržinę – tik muzikę išgirdo. Kad jis trečiąsyk pažiūrėjo ing kluoną, muzikė teip gražiai užžaidė, kad jis negalėjo atsitrauktie.
– Jonai, – sako, – ką tu darai?! Ponas viską žino, ir parvažiavus negausi nieko mokėtie, ir išvarys iš dvaro.
Ant tų pėdų parvažiavo ir ponas. Senelis poną pasitiko, tepgi ir Jonelis su nuliūdimu ir ašarom. Jonelį ponas nubarė ir liepė išeit iš dvaro. Šis dabar labai susirūpino, kad teip labai ponui prasikalto, o iš pažiūrėjimo nieko nepasinaudojo, apmislydamas savo vargus ir nelaimes, iš gailesčio širdies pradėjo verktis visu balsu. Ponas, išgirdęs balsą verkiančio Jonelio, liepė jį pašauktie ir paliepė seneliui nuveit in pakajus, pajimtie seną mašnelę ir atneštie. Tada ponas tą mašnelę padavė Joneliui ir liepė pakratytie. Jonelis pakratė – pilna visur pinigų ir niekad iš jos neišsibaigia. Ponui patiko vaikino dėkavojimas – da liepė seniui atneštie gražias drapanas. Kada Jonelis apsivilko, išrodė kai koks kunigaikštis! Tada Jonelis pasidrąsino ir sakė ponui:
– Kad aš gražiai pasirėdęs ir pinigų turu in valias, kaip aš aisu pėkščias? Ar nebūtų pono malonis pagelbėtie...
An to vėl ponas paliepė seneliui atvestie dailų žirgą. Kada atvedė, Jonelis užsisėdo ant žirgo, da ponas liepė atneštie iš pakajų seną surūdijusį kardą ir, padavęs jam, liepė mostelėtie, kur tik jis pamislija. Kada Jonelis mostelėjo ant girios – medžiai nulinko, kada mostelėjo an marių – vanduo išsiskyrė! Jonelis labai gražiai dėkavojo ponui už jo geradėjystę, o ponas jam pasakė:
– Žinau, ko tu ieškojai: tu buvai radęs karaliaus dukterį, ale ir vėl pražudei. Da ta karaliaus duktė neparvežta, ale karalius su karaliene aina kasdien lauktie. Tai tu, pirmiau parjojęs in tą miestą, rasi namus tuščius ant tos ūlyčios, kur karalius ir karalienė aina duktės lauktie, tai parašykie tokį sainą, kad karalių ir karalienę užprašai an pietų, o tie pietūs kaštuos penki tūkstančiai, ir pakabykie prie durų, ir kai apsivesi, nė savo pačiai teisybės nesakykie ir daugiau pas mane nė pėkščias, nė raitas negrįžkie.
Jonelis, padėkavojęs ponui ir tam seneliui ir atsisveikinęs, leidosi tolyn. Kaip tik žirgą paleido, akies mirksnij atsitiko tam mieste, o radęs tuščią namą ir pasijėmęs, pakabino sainą ir užprašo karalių ir karalienę pas save ant pietų. Jonelis išrėdė salę ko no puikiausiai, sukrovė brangius valgius ir gėrimus ir ties žėdnu daiktu padėjo, ką tas kaštuoja. Kada karalius su karaliene įėjo duktės lauktie ir patėmijo tą sainą, kad čia karalių ir karalienę užprašo ant pietų. Karalius nusistebėjęs užėjo pažiūrėtie, o pamatęs labai gražų stalą išrėdytą, išėjęs ir karalienę pavadino. Kada karalienė tą viską pamatė, labai nusidyvijo, iš kur jisai tokis bagotas, ir sėdo pietus valgytie. O bepietaujant Jonelis meldė, kad karalius ir karalienė papasakotų nors kokių naujienų:
– Aš čia, – sako, – nieko nežinau, nes neseniai in šitą miestą atėjau, tai norėčia žinotie, kas čia gero girdėtie.
Karalius sako:
– Nieko naujienų nėra, tik tokios naujienos, kad buvo mūsų dukterį pavogę, tai toks Jonelis su vienu kareiviu buvo išvažiavę ieškotie – dabar laukiam parvažiuojant kasdien, nežinom, katrą dieną sugrįš...
Pavalgę karalius ir karalienė padėkavojo už gražų prijėmimą ir išėjo sau karalaitės lauktie.
Neužilgo, po kelių dienų, ir tas kareivis parvažiavo su karalaite. Karalius su karaliene pasitiko su didele paroda, išsiilgę karalaitės, bučiavo apsikabinę ir verkė iš džiaugsmo, ir tą kareivį tuo apdovanojo pinigais. Karalius išrašė visur gromatas ir surengė vestuves. Kada visi susirinko ant vestuvių, karaliaus duktė, pasijėmus vyno taurę ir savo rankas, ir davė visiems gertie tą vyną. Katras gėrė to vyno, karalaitė liepė rėktie už jaunikio sveikatą.
Ale da karalius atsiminė, kad tas žmogus nekviestas liko, kur jis tokius brangius pietus valgė. Tuojaus karalius greitai nuvėjo ir pavadino. Kada atėjo Jonelis in vestuves, niekas jo nežinojo, kas jis do vienas, ir, karalaitei atėjus iki jam dalinant vyną, jis pasišaukė karalių ir karalienę, kad jam daleistų susigertie su karalaite. Karalius daleido, ir Jonelis išgėrė ir pripylė karalaitei ir jai nematant žiedą indėjo in taurę. Karalaitė, vieną išgėrus, rado savo žiedą, tada suprato, kad tai Jonelis.
Potam karalaitė dalino vyną ir liepė rėktie už Jonelio sveikatą – visi rėkė, kaip karalaitė liepė. Kada karalius išgirdo pažinstamą vardą, sulaikė karalaitės ranką ir klausė, kas čia pasidarė. Tai karalaitė apsakė viską: kad Jonelis ją rado, tik buvo žiedą užmiršęs, tai jis grįžo žiedo pasijimtie, o kareivis nelaukė ir, marioms plaukiant, „norėjo, – sako, – mane nuskandytie, tai aš jam prisiekiau sakytie, kad jis mane rado. Čia štai – Jonelis, jis mane rado ir man žiedą jūs padavė, o aš jam savo žiedą atidaviau, o čia, vyną geriant, jis indėjo mano žiedą in taurę“.
Karalius klausė visų svečių, ką turi darytie, – visi pasakė kareivį reikią sušaudytie, o su Joneliu tegu apsives. Tep ir padarė: tą kareivį sušaudė, in laukus išvedę, o paskui iš naujo svodbą kėlė, ir visi rėkė ir gėrė už Jonelio sveikatą. Po tų puikių vestuvių Jonelis labai gražiai gyveno su tąj karalaite.
Ale per tą ilgą laiką vienas karalaitis insimylėjo Jonelio moterį ir nežinojo, kokiu būdu galėtų vestie. Ale sumislijo tas karalaitis, kad reikią karę pakeltie, Jonelį užmuštie, o paskui galės su jo moteria gyventie.
Jonelis, gavęs žinią, kad būt prisirengęs an karės, jis tos karės nebijojo, tik senis karalius labai gailėjo žento ir bijojo, kad neatsitiktų kokia nelaimė karės laike. Kada gavo tikrą žinią, an katros dienos stotie, Jonelis pasijėmė keletą kareivių ir, atsisveikinęs savo mielą prisiegą ir karalių su karaliene, iškeliavo an paskirtos vietos. Kai dajėjo ing vietą, Jonelis švilptelėjo an švilpynės, kad anie ugnį parodytų. Kaip tik ugnį pamatė, jis savo kardu mostelėjo – anie visi buvo negyvi! Kada jis atgalios nujojo, anie vėl atsikvošėjo ir atgijo. O Jonelis buvo savo kareivius pakeliui palikęs tokioj karčemukėj. Sugrįžęs dabar rado daug girtų ir apsidraskiusių žalnierių. Paklausė karčemoriaus, kiek tie ingėrė, – pakratė tą savo mašniukę ir užmokėjo.
Kada sugrįžo namon, karalius ir karalienė išbėgo ir pasitiko jį ir klausė, kap gerai klojosi. Atsakė Jonelis:
– Labai gerai, tik žalnierių kai kartą pažeidė, kurie buvo nog girtybės apsidraskę.
Ir antru kartu tep atsitiko. Po antram atsitikimui atrašė tas karalaitis ps Jonelio moterį, kad ji išklaustų, kokią galybę jis turi, „kad, – sako, – vienas atjoja ir mes visi būname negyvi“.
Kada karalaitė tarytum iš netyčių išsikalbėjo apė jo drūtumą ir kytrumą, jis pasigirdamas pasisakė, kad turįs tokį kardą, kurio niekados no savęs nepadeda, tas visą vieką jam priduodąs. Sako:
– Aš mostelėsu an girios – medžiai nulinks, mostelėsu an vandens – vanduo išsiskirs.
Karalaitė labai jį pagyrė, nuduodama, kad ir ji džiaugiasi, o paskui danešė tam karalaičiui apė tą kardą. Tas karalaitis greit atsiuntė kitą kardą, kurs anam prilygo. Joneliui nežinant, apmainė jo kardą an kito, o jojo nusiuntė karalaičiui. Šitas dabar, apturėjęs tą gerą kardą, vėl prisakė rengtis an karės.
Trečiu kartu Jonelis, nieko nežinodamas apė apmainytą kardą, prisirengė ing karę, pasijėmė visą batalijoną kareivių ir nusivedė an pleciaus. Kada anie ugnį parodė, Jonelis mojuoja, mojuoja savo kardu ir kryžium, ir visap – nieko negelbsti. Anie jėmė ir sugavo Jonelį. Kai pagavo, karalaitis norėjo tuo jį užmušti, bet kiti patarė, kad ne. Sako:
– Mus jis du kartu apjėmė, o mūs nė vieno neužmušė...
Padarė tokią rodą:
– Kap žirgas yr smarkus ir baikštus, – sako, – pririškime prie žirgo vuodegos ir paleiskime – vis tiek jį užmuš...
Tep ir padarė. Kada jo žirgas toliau nubėgo, su vuodega jį užsimetė an savęs ir parnešė ing dvarą pas tą poną, kur Jonelis buvo jį gavęs. Kada žirgelis parbėgęs nusižvengė, senelis išgirdęs in poną tarė:
– Jau Jonas namie.
Ponas išėjęs sako:
– Jonai, ar aš tau nesakiau: kai apsivesi, nė pačiai teisybės nesakykie. Kai pasisakei, ana tau kardą apmainė – dabar nieko negali darytie!
Jonelis jėmė verktie visu balsu. Vėl ponas pagailėjo – liepė seneliui atneštie iš pakajaus tris kvietkutes, padavė jam tais kvietkutes ir tep pasakė:
– Kaip prijeisi girią, tai suvalgykie baltą kvietkelę – pavirsi ing kirmėlę, perjeisi girią, o kai prijeisi mares, suvalgyk mėlyną – pavirsi ing žuvį, perplauksi mares. Kai išjeisi an kranto, suvalgykie raudoną – pavirsi ing žirgą. Paskui gyvenkie, kap sau nori, – aš kitokios pagelbos neturu.
Padėkavojęs tam ponui ir nuvėjo jisai insakymą pildytie.
O tas karalaitis su jo moteria gyvena, karalių ir karalienę, ką nenorėjo daleistie, sukišo juos in turmą, o tą kardą niekur nepadeda nog savęs – vis daboja.
Kada Jonelis, atėjęs pas girią, suvalgė baltą kvietkelę, pavirto ing kirmėlę, tai visokios žvėrys ir vabalai atsitraukė jam no kelio. Kada prijojo mares, vėl suvalgė mėlyną – pavirto ing žuvį. Visokios baisiausios vandeninės žuvys atsitraukė iš kelio, matė tik visokių baisybių mariose. Kada išsigavo an krašto, suvalgė raudoną kvietkelę – pavirto ing bėrą žirgą ir nubėgo ing miestą. Ir pataikė tame mies¬te an jomarko, kur anas karalaitis ieškojo arklio nusipirktie. Tas žirgelis prijėjęs prie žmogaus vežimo ir šienelį jėdinėja. O tas žmogus, mislydamas, kas jis nog vagių pabėgęs, pririšo jį prie vežimo.
Kada tas karalaitis pamatė tą gražų žirgą, ir paklausė to žmogaus:
– Ar tu man neparduotum šitą gražų gyvulėlį?
Žmogelis sako:
– Duokie penkis šimtus rublių ir gali vestis.
Tas tuoj užmokėjo ir nusivedė. Tas žmogelis dabar džiaugėsi tokį dailų žirgą nusipirkęs.
Kada jis parsivedė namon, anryt anksti kėlė karalaitę pažiūrėtie to gražaus žirgo. Ale kaip tik ji pamatė tą žirgą, tuoj uždarė duris ir pasakė:
– Šitas žirgas – mano pirmutinis vyras, o tavo smertis. – Ir sako: – Turi jį užmuštie ir sudegintie, o tuos pelenus po laukus išbarstytie.
Tuoj prisakė vyrams tą žirgą užmuštie ir sudegintie, o pelenus išdulkintie po tyrus laukus.
Dagirdo visa šeimyna, ir viena tarnaitė nuvėjo pažiūrėtie to žirgo. Pamačius tokį puikų žirgelį, kokio niekados nebuvo mačius: tas žirgas turėjo žmogaus išmintį, akimi mirkčiojo, ausimi karpė, tik šnekos jam trūko. Ta tarnaitė, ing jį žiūrėdama, verkė, kad tokį gražų ketina užmuštie. Tada žirgas prašnekėjo – sako:
– Kodėl teip gailiai verki?
Atsakė tarnaitė:
– Ką aš neverksu: pirmą kartą tokį gražų gyvulį matau, o ketina jumi užmuštie ir sudegintie, ir tuos pelenus išbarstytie.
Tada žirgas vėl sako:
– Kai mane ais muštie, tai tu ateikie žiūrėtie. Kai pirmąsyk užduos man in galvą, tai mano dantis užlėks tau už čeveryko, tai tu tą dantį numeskie po langu...
Teip ana ir padarė. Kada tą žirgą užmušė ir sudegino, o pelenus po laukus išdulkino.
An rytojaus karalaitis pamatė po langu labai gražią obelį ir, atėjęs ing pakajų, vėl karalaitei sako:
– Kelkis, aiva pažiūrėtie, kokią dailią obelį turime.
Kada karalaitė pamatė tą obelį, liepė vė nukirstie ir sudegintie. Sako:
– Mano pirmutinis vyras, o tavo smertis.
Ir nors karalaitis labai gailėjo, bet prisakė nukirste ir sudegintie. Vėl ta tarnaitė nuvėjo pažiūrėtie. Pamačius tą gražiausią obelį, kurios buvo lapai sidabriniai, obuoliai auksiniai, o no kvapsnio visas dvaras gardžiai pakvipęs, ir vė labai verkė. Tada obelis prašnekėjo:
– Kada ateis mane kirstie, tu vė ateikie žiūrėtie. Ta mano pirmutinė skiedrukė užpuls tau už čeveryko, tai tu tą skiedrukę inmeskie in prūdelį...
Tep ana viską ir padarė niekam nematant. Kada tą obelį nukirto ir sudegino, ir pelenus po laukus išdulkino, karalaitis pyko an karalaitės, sakydamas:
– Būčia turėjęs gražų žirgą ir tokią dailią obelį, ale vis per tave netekau...
An rytojaus jis visą dvarą apžiūrėjo ir netyčia pamatė tam prūdelij gražų gaigaluką. Dabar karalaitis užsimanė jį pasigautie ir atsineštie ing pakajų. Nusivilko drapanas, pasidėjo kardą ir brido pasigautie tą gaigaluką. Tas gaigalukas – vis tolyn in prūdelį, ir kada karalaitis toli nuo krašto insibrido, pakilęs iš prūdelio, užtūpė an karalaičio drapanų ir pasivertė in tą patį Jonelį. Karalaitis pamatęs labai nusigando, nejėjo nė artyn iš vandens. O Jonelis, pasirėdęs tais rūbais ir pasijėmęs kardą, nukirto karalaičiui galvą ir inmetė atgalios ing prūdelį. Tada atėjęs ing pakajų ir pasišaukė savo moterį – karalaitę. Ana pamačius persigando ir puolė po kojų, prašydama susimylėjimo ir dovanojimo už jos prasikaltimą – ką jis ir dovanojo. Kada paklausė, kur jos yra tėvai, ana atsakė, kad tėvai yra kalėjime. Kada jisai, nuvėjęs ing kalėjimą, ir atrado senelius ką tik gyvus, ir išvedė iš tokio sunkaus kalėjimo, tuodu seneliu abu verkė iš džiaugsmo ir bučiavo Jonelį, dėkavodami už jo geradėjystę ir išmintį. Potam nuvėjęs Jonelis pas tą tarnaitę, pasisveikinęs ir padėkavojęs už jos paklusnumą, padovanojo jai tą visą dvarą, o jis pasijėmęs karalių, karalienę ir savo pačią ir išvažiavo ing tą karalystę, kur kitą sykį buvo už lekojų. Nuvažiavęs in tą karalystę, parodė išsijėmęs raštą, kad jo yra ta visa karalystė. Tas karalius juos prijėmė ko no puikiausiai, davė gardžių gardžiausių valgių ir gėrimų. Po tam baliui visi važiavo ing tą karalystę, kur jis kitados buvo už piemenuką. Kada nuvažiavo in tą karalystę, tas karalius pasitiko ir su didele iškilme prijėmė. Visiems tiems karaliams valgant, Jonelis pasisakė, kad jis čia buvo už piemenuką ir tą smaką nukirto ir išsijėmęs raštus padavė tam karaliui. Karalius peržiūrėjo, pažinęs savo raštą, kur jam buvo pavedęs visą karalystę, tikrai pamatęs, kad pats yra piemenukas, kuris aną baisų smaką nugalėjo, nusižemino ko no žemiausiai ir pagyrė išmintingą ir garsų Jonelį, ką girdėdami ir visi kiti karaliai pagyrė jo išmintį ir kytrybę. Potam Jonelis da parodė raštus, kad da turi dvi karalysti, in kurias labai norįs nuvažiuoti. Tie visi karaliai pristojo ant to ir prižadėjo nog jo niekur nesiliktie, labai visi jį mylėjo ir visi drauge išvažiavo.
Kad nuvažiavo ing tą karalystę, ta karalaitė, kuri buvo jį radusi an marių, išbėgus pasitiko, nežinodama, iš kur svečiai, ir paklausė, kaip vadinasi. Visi tylėjo, o Jonelis padavė jai raštus. Karalaitė, perskaičius tuos raštus, labai nusigando, ale atsikvošėjus apsikabino jį už kaklo, bučiavo ir verkė iš meilės. Paskui iškėlė labai didelę puotą.
Po tam pasigėrėjimui visi nuvažiavo ing tą karalystę, kur Jonelio tėvai gyveno. Išėjo du seneliu ir prijėmė svečius širdingai. Seneliai nusigando ir vėl nusidžiaugė iš atsilankymo tep daug svečių, ir užklausė apie priežastį tos tolimos kelionės, o Jonelis paklausė, kaip jiem ainasi ir jų vaikam. Seneliai atsakė, kad vaikų jie neturėjo. Tada Jonelis išsijėmęs raštą jiems parodė, iš ko jie dasižinojo, kad tas yra tikras jų vienatinis sūnus, kurį jie buvo paleidę an marių, ir jėmė klausinėtie, kokiu stebuklingu būdu išsiliko gyvas. Tada karalaitė apsakė viską, kap pagavo an marių ir užaugino. Visi pagyrė karalaitę. Potam tie visi karaliai, pasižinę ir prilankumą prie vienas kito išreiškę, iškėlė didžiausią balių ant pasaulės, išrėdė visą dvarą visokiomis grožybėmis. Kada jie valgė ir gėrė, Jonelis, vienatinis karalaitis, pradėjo visiem karaliam pasakotie visus savo prajeito laiko atsitikimus, ko visi klausė su didžiausia pagoda. Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau ir viską girdėjau, o ką girdėjau, del jūsų visų papasakojau.

FIKSUOTOJAS: Alzbieta Degutienė

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 444, Nr. 11
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal