NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4675&OId=2688
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Enskiemo (Stalupėnų pav.) Liepinis, rodos, labai teisus ir didis ūkininkas, sako:
– Mano tėvs labai prie Dievo žodžo laikėsi, bet apie dvasų pasirodymą jis menk arba visai nenorėjo tikėt. Nekurį vakarą mūs šuo didiai surgė. Jis, tai girdėdams, tarė: „Man rodos, jog kieme vėl šermens bus: jau tai vis pusėtinai atsitinka, mūs šunui teip besurgiant...“ Aš ėjau tuoj laukan žūrėt, tai šuo, uodegą prignybęs, surgdams kapinun link ėjo. Aš dar pasundžau paskui eidams, ale susyk iš baimės, kačeig nieką nematydams, į stubą sugrįžau. Tuo tarpu mūsų kiemo nekursai jauns vyruks pareidams nekurį pirm trumpo palaidotą senuką prie daržo bestovintį matė – juk iš kapo tas tik atsikelt negalėjo, todėl didi dyvai, kaip jo pavidals pasirodyt galėjo. Ale tai tik turbūt teisybė buvusi, kadangi po kelių dienų kieme viens į anus amžus iškeliavo, iš kur jau nei viens nepargrįžta – berods tas jau vis sargaliavo...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 165-166, Nr. 17
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas