NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4666&OId=2679
PAVADINIMAS: [Apie du panašius brolius]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Senovės gadynėj Lietuvos žemėj gyveno seni žmonės, ir jie susilaukė du sūnu. Žemės per mažai, tik tris margus, turėjo – daugiausia užsiimdavo žuvininkyste ir iš to maitinosi. Užaugino savo vaikus, leido in škūlę. Sūnūs užaugį, biskį pamokinti, gerai savo tėvų klausė. Ale jiem nebuvo ramus gyvenimas – visados jie mislino: kad jų tėvai numirs, jie ais vandravoti, kaip ir dabar daugelis užaugintų vaikų tėvus apleidžia ir leidžiasi kur laimės ieškotie, daugiausia in Ameriką. Jau jie buvo suaugę vyrai ir meiliai vienas su kitu gyveno ir maitino savo tėvelius, koliuk jie sulaukė senos senatvės, ir pasimirė jų tėveliai abudu vienais metais. Žinoma, kaipo geri sūnūs, tėvelius palaidojo. Paskui jiem teip nesmagu buvo ant tų trijų margų ir iš žuvavimo gyventie – sumislino jie parduotie savo, kiek turėjo, turto ir ait ant vandraukos ieškotie laimės. Kaip pamislino, teip ir padarė: išpardavė viską, kas liko po senų tėvelių. Žinoma, iš tokio mažo turto mažą ir sumą paėmė, kada dar senuose laikuose viskas buvo pigu, – užteko jiem tik ant gerų drabužių ir gerus šarvus sau, kaipo in svietą išeitie, susitaisyt. Viską jie sau susirengė ir apleido savo gimtinę, nor su gailia širdžia, ir ėjo sau laimės ieškotie – ėjo, kur jų mislis nešė.
Aidami ilgą kelionę, nieko nerasdami, daėjo in didelę girią ir pamatė pirmiaus voveriukę. Jie tą voverį norėjo šaut, ale ji sustojo ir prakalbėjo:
– Meldžiu jus nešautie – ko norėsit, aš juom duosu.
Teip jie susilaikė užmušime to žvėrelio ir meldė duotie po vaiką. Tada voveris jiem davė du vaiku, arba voveriuku. Pasėmę jie ėjo tolyn. Paskui pamatė zuikį, lapę, vilką, mešą, levą ir nuo visų po porą pasėmė ir vedėsi keliu. Ėjo tolyn – daėjo kryžiokeles ir rado ant kaupo ąžuolo medį. Ir susikalbėjo jie skirtis: vienas vienu keliu aitie, kitas – kitu. Ir padarė ženklą, kirsdami in medį su kardais – ėmė kraujai tekėt. Ir vienas in kitą pasakė:
– Kada katras pirmiau sugrįšim in šitą vietą, jei bus kraujas nudžiūvįs, tada jau būsim vienas negyvas.
Teip atsisveikinį nuvėjo kas savo keliu su savo pulkais žvėrelių.
Ir per ilgą kelionę daėjo vienas in girią. Ale niekur nėra jokios stubelės, tiktai rado dikčiai akmenų pakalnėj. Jau tai buvo rudenes laikas, vėsu. Sumislino jisai susikurt ugnį ir susišildyt sau vakare, kiek užkąst – tuom laiku ateina sena boba iš krūmų sušalus ir prašo:
– Ar neleistai ponas susišildyt?
Teip geras žmogus būdams, pats nuvargęs, nieko pikto nemislydams, liepė ait ir šildytis. Boba, nusidavus tokia sena, lazduke pasiremstuodama, kaip tik priėjo prė ugnies, kur jisai apgulįs apė ugnį su žvėrelėm šildėsi, mosterėjo lazda pirmiausia ant jo, paskui ant žvėrelių – ir visi in akmenis pavirto. O tę jau buvo daugelis žmonių tos prakeiktos bobos raganos in akmenis paverstų. Ką daryt? Jau čia turėj jie ir pasilikt ir gulėt su kitais akmenais drauge!
Kitas gi brolis, nuvėjįs su savo pulku žvėrių in kitą šalį ir eidamas tolyn, daėjo karališką miestą ir inėjo in tą miestą ir pamatė visur žėlabą užtrauktą. Teip jis ėjo gilyn miesto ir užėjo in traktiernią. Užsitraukė, kaip nuilsįs buvo, gero šnapso, paklausė pas šinkorių:
– Kas yra do priežastis, kad miestas yra po žėlaba?
Šinkorius išpasakojo, kad gavo karalius žinią, kad jis savo dukterį vežtų šiandien dėl prarijimo smaku. Teip jis, išgirdęs tokią naujieną, pamislino sau: ar negalėtų jis su savo pulku žvėrių išgelbėt tos karalaitės? O tas karalius buvo prižadėjęs, jei kas išgelbėtų jo dukterį, paimtie tą vyrą už žentą. Gerai. Tas vandraunykas paprašė šinkoriaus – sako:
– Esu nuvargęs – ar negalėtau gaut kur pasilsėtie?
Teip šinkorius davė jam rūmą, ir jis su savo žvėrelėm nuvėj in tą rūmą, pailsęs diktai, ir užmigo.
Ale jau atėjo ir pietūs, o tai turėj ant dviejų valandų karalaitė būt vietoj. Jau po dvylikos vežė to karaliaus dukterį, ir žinoma, kaip tokio didelio žmogaus, didelė minia žmonių ir vaisko lydėjo, – kad teip būt biedną, niekam būtų nei galvoj tas dalykas.
Teip jis miega ir visi žvėrys. Ale lapė, kaipo budriausia būdama, ji pabudo – girdi didelį treškėjimą ir barškėjimą ant ūlyčios. Ėmė budyt savo draugus ir poną. Tada ponas, pašokęs su savo žvėrelėm, tuo norėj išeitie iš rūmo ir ait apgint tą karalaitę. Ale čia durys užrakytos to šinkoriaus! Ale jis liepė meškai su vilku išmušt duris, ir jie išėjo ir nuvėjo pažiūrėt, kur tą nelaimingą karalaitę paliko dėl smako prarijimo, bijodami tos didelės žvėries. Jis, prisiartinęs prė jos, užšnekino ją. Ji atsakė liūdnu balsu, kad
– Esu nelaiminga. Jei galėtai mani, prieteliau, gelbėt su savo žvėrelėm, jei tu mani išgelbėtai, tai aš tavo pasiliksiu vierna ir tu mano, iki mūs gyvastį...
Teip tas prižadėj, kiek galėdamas ją, jei pasiseks, išgelbėtie. Pašnekučiuojant – o tai buvo pamarėj ant kranto – pamatė vandenį siūbuojantis, ir ne po ilgo laiko išlindo didelis smakas ir, pamatęs daugiau, kaip jis buvo prisakęs, išsitarė – sako:
– Mislinau, čia tik vienas, ale radau du...
Ale jisai atsakė:
– Tylėk – mažum užmigsi ir vienu!
Teip smakas sako:
– Dar tu nenori pasiduotie – aš tave čia tuo prarysiu!..
Ale jisai tuo sušuko:
– Levai, meška, griebkit žvėrį!
Teip visi supuolė, ir jisai savo kardu jam ėmė ir galvą nukirto. Tada jisai, apvajavojįs smaką, prėjo prė karalaitės ir sako:
– Matai, aš tave išgelbėjau nuog smerties. Dabar turi būt mano pati.
Teip jie vienas kitam prisiegė, ir ji jam davė žiedą ant prižadėjimo savo prisiegos. Tada jis prasišalino už kalno ir atsigulė ant grynos žemės su savo žvėrelėm ir užmigo čia.
Jau in vakarą atsiuntė karalius kurmoną su karieta, ar neras kokio ženklo, palikto karalaitės. Prisiartinę kurmonas žiūri, kad karalaitė sėdi linksma ir pasilikus gyva. Teip jis nusižeminęs užklausė, kokiu būdu liko gyva, ir, jai viską išpasakojus, tas tuo puolęs ant jos ir sako:
– Kad tu likai gyva, tai turi sakyt, kad aš tavi išgelbėjau, ir man prisiegtie, o ne, tai aš tau padarysiu čia galą!
Ir, negalėdama gaut jokios pagelbos, turėj tą pripažįtie. Ale po viskam insėdo in karietą ir važiuoja namo. Čia tuo kurmonas davė žinią, kad karalaitę parvežė gyvą. Čia tuo prišoko karalius, priėmė didžiausią minią žmonių, ir kurmonas pripažino, kad jis ją išgelbėjo nuog smerties ir smaku galvą nukirto. Tada karalius palei savo prižadėjimą sušaukė didelį svodbą ir kėlė vestuves.
O tas vandraunykas su savo žvėrelėm išsimiegojęs ir mato, kad nėra jo išgelbėtos panos. Nėr ko daryt! Tuo jis parašė laišką ir liepė katram žvėreliu neštie ir paduot karalaitei: lapei, levu arba meškai, ale tie atsisakė – sako:
– Mūs žmonės bijosis, nedasileis.
Paskui liepė vilku. Vilkas sako:
– Mane su lazdom užmuš.
Lapė šunų bijo, zuikis – medinčių. Paskiausia voverukė apsiėmė nunešt. Tuo nubėgus, po sodelį lakstydama, inbėgo in pakajus, palindo po suolu ir grepštelėjo karalaitei koją – ji pasilenkė ir pamatė, kad duoda korčiukę. Karalaitė perskaičius tuo suprato, kad tai jos išgelbėtojas jai atsiuntė, – tuo davė žinią tėvu. Karalius, dasižinojęs tan, suareštavojo kurmoną ir nusūdino ant smerties o pasiuntė vaiską, ir parvežė savo tikrą žentą su žvėrelėm ir su didele paroda ir apženino.
Viskam apsispakajinus, jisai užsimanė ait ir brolio pažiūrėt, ar jisai gyvas, ar ne. Ėmė pačios prašyt, kad jam pavelytų. Teip jisai išsimeldęs, atsisveikinęs ir išėjo. Ėjo ėjo keliu ir atėjo ant to pačio kryžiakelio ir žiūri, kad iš ąžuolo kraujas jau nebėga. Tada jis nusiminė ir žinojo, kad jo brolis jau nėra gyvas. Paskui ėjo jis tuom pačiu keliu, kur brolis nuvėjo, ir daėjo in tą savo paties brolio dvarą ir užėj in karčemą išsigert ko. Tuo šinkorius klausė:
– Kur teip ponas ilgai buvai, kad jau perėjo pusė metų, o ponas ilgai nesugrįžo... – Sako: – Ir jūs pati negalėj sulauktie ir didiai nusiminus.
O jisai buvo panašus, kaip vienas, in savo brolį ir tie patys žvėrys, už tai jo niekas nepažino, ką jis yr, ar tas pats, ar kas kitas. Iš valios jisai išsiklausinėj apė viską ir nusidavė in brolio dvarą, kur tuo jį priėmė ir jo marti kaip vyrą ir klausinėjo, kur jis teip ilgai buvo. Jisai viską išsikalbėjo, o paskui atėjus ir naktis – brolienė veda jį gult. Jam nei šiaip, nei teip. Jisai nusidavė su savo marčia in lovą, ale, užimtas misliomis apė brolį, jisai nieko nesugriešino. Pernakvojęs per naktį, jis vėl meldė savo brolienės, kad jį leistų vėl ant kelionės, ale ji, nors nenorėdama, turėj jį paleist. Tada jisai atsisveikinęs išėjo savo brolio ieškot ir atrado to pačio vieto didelę girią, daug akmenų, kur ir jo brolis in akmenį pavirtęs buvo. Paskui susikūrė jis ugnį ir šildosi. Ale ateina toj pati boba ir prašosi susišiltie. Ale šitas buvo mitresnis už brolį ir suprato, kad toj boba nėra gera. Tuo liepė levu ir meškai trint bobą. Tai davė tiek, kiek tik galėjo. Ir liepė pasakyt, kur jo brolis yra. Boba nenorė da pripažint – liepė trint daugiau. Tai davė tiek, kad boba pripažino ir parodė, kur jo brolis ir žvėrys in akmenis paversti guli. Paskui liepė parodyt, kur yra sugydomo ir atgydomo vandens. Boba, nenorėdama rodyt, dar turėj gaut daugiau kutenimo, paskui nuvedė ir parodė girioj šaltinį. Ale jisai pirma inkišo lazdelį – lazdelė ir nudegė. Tai jisai liepė šveist daugiau – toj nuvedė in kitą. Kitam buvo geras. Tai jisai liepė lapei pagautie paukštuką, paskui perplėšė ir užpylė vandens – sugijo, inpylė in snapuką – paukštis atgijo. Tada liepė bobai vest atgal, kur brolis guli, – ji turėj atvest. Jisai užpylė su vandeniu akmenį – pasidarė kūnas, paskui in burną – brolis atgijo:
– O tai, – sako, – kad miegojau, tai miegojau!
Brolis sako:
– Gerai miegojai, kad jau net apipuvęs buvai. Ir kur tavo žvėrys?..
Paskui išsipasakojo viską vienas kitam, ir pasakė, kur ir kada, sako, „su tavo pačia gulėjau...“ Kaip tik teip išgirdo, tuo tas išsitraukė kardą ir nukirto savo atgydytoju broliu galvą! Paskui žvėrys ėmė verkt savo pono ir sako:
– Kad tavo brolis tavo pačiai nesugriešijo...
Paskui pagailęs jisai pridėj galvą prie kūno ir užpylė gydančiu vandeniu – prigijo, inpylė in burną – atgijo. Ir potam jis jo persiprašė. Ir atgaivino visus savo žvėris, ir tada bobą liepė žvėrim sudraskytie. O jie, turėdami to vandens, prisigydė daug iš tų akmenų vaisko ir nutraukė in savo karalystę ir vienas su kitu gyveno iki smertei.
FIKSUOTOJAS: S. Makauskas
FIKSAVIMO METAI: 1901
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Luksnėnai, k., Alytaus sen., Alytaus r. sav., Alytaus apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Luksnėnų k., Balkūnų vls., Kalvarijos aps., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 424, Nr. 7
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas