NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4656&OId=2667
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kartą Balėtų kunigui iš Įsručo parvažuojant, ties jų kapinėms arkliai ausis pastatė, pliurpdami atgal šoko. Važnyčia norėjo botagui valią duot, bet kunigs nudraudė jį ir, iš karietos besirengdams, tarė:
– Aš to kalts esu...
Tai pasakęs, užėjo ant kapinų prie nekuro kapo. Po valandėlės atėjęs, tarė:
– Aš turėjau nekurį kapą peržegnot, nes tame gulintįjį apgiedot užsigynęs buvau, o tai dabar tas mane atsilaikė...
Į karietą įlipęs, sakė:
– Dabar gali važuot Dievo vardan, – arkliai ramiai tolyn skubinos.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 163, Nr. 10
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas