NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4591&OId=2606
PAVADINIMAS: [Kartu jojantis velnias, vežime sėdintis ožiukas ir velniai, atvedantys zuikį medžiotojui
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieną kartą mano diedukas jojęs iš Senapilės, būdamas kiek įsigėręs. Klauso, kad jo arklys stena. Jis suprato, kad su juomi velnias joja, bet nežinojo, ką reikia daryti, tai ėmėsi žegnotis. Velnias jam užkišo balno kilpą už pančio, kuriuomi buvo apsijuosęs, ir pratarė: „Bardzo dziękuje...“ [labai ačiū] – ir t. t., nusijuokė ir nupleškėjo. Kiti sako, kad lenkiška kalba ne poniška. Bet kaip ne poniška, kad ir velniai su mužikais šnekėję lenkiškai. Diedukas tvirtina, kad dar ir dabar to velnio dovanotą kilpą turįs.
Antrą sykį jis važiavęs iš to pačio miesto ir mato, kad vidulaukėje ožiukas laksto. Tai jis sustojęs, išlipęs iš vežimo – pasigaus ožiuką:
– Cibukas mano, cibukas mano...
O „cibukas“:
– Šibukas mano, šibukas mano...
Užsikvatojo ir nubėgo.
Kitą kartą pasakojo, pas jį buvęs bernas, kuris mokėjo gerai ant zuikių medžioti. Tai ir kaimyno vaikas norėjo išsimokinti taip medžioti, kaip ir jo bernas moka. Davė tas vaikinas jo bernui 5 rublius, ir jis apsiėmė į vieną dieną aną išmokinti. Nusivedė tą vaikiną į laukus nedėldienyje per pačias mišias ir pasodino jį pas vieną akmenį ir liepė laukti. Sako:
– Čia ateis zuikis – šauk ir užšausi.
O jis nuėjo į krūmus. Vaikinas žiūri, kad du velniai (ponaičiai) atveda paėmę už ausų zuikį. Jis nešovė ir parėjo namon. O tas bernas ir negrįžo daugiau pas mano dieduką.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 381-382, Nr. 12
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 283, Nr. 12
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas