NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4570&OId=2586
PAVADINIMAS: [Kaip žmogus apsigynė nuo jį sloginančių laumių]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Kaip žmogus apsigynė nuo jį sloginančių laumių. Rankraštinė versija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Iš Melnragės (Klaipėd[os] pav.) Šuišilą laumės ne vien naktimis, bet ir pietadynoj atsigulus slogindavo teip, jog jis kartais su laume iš perpykio imdavos.
Kartą jam ant tvarto gulint, laumė užuot pas arklį, kursai sloginant didiai stenėdavo ir prakaituodavo, pas jį užsirepečkavo. Jis ale nesidavė slogyt ir besigindamas pradėjo durnuot, o laumė perpykus, jam už rankos nutvėrus, jį be jokios iškados į kluoną nusmogė.
Sloginimo dėl jis labai guosdavos ir, atsivalnyt meilydams, šermukšnės medžo, kaip pagirtą vaistą prieš laumes, ant priegalvio užsidėdavo. Ale ne ant ilgo mačijo, nes jos ir šermukšninui gulint vėl slogyt pradėjo. Tai jis pagal senų žmonų rodą vietoje šermukšnino zerkolą ant priegalvio užsidėjo ir per tai laumes ant visados pasivarė, kadang laumė slogindama, zerkole savo gymį matydama, didiai nesikenčia, o zerkolui ant priegalvio gulint, nei iš tolo artyn neit.
PATEIKĖJAS: Šuišilas
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 360, Nr. 47
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas