NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4511&OId=2538
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Urmonytė iš Perbangų (Kraupiško par., Ragain[ės] pav.) sako:
– Mano apie 100 metų senoji matytė (= mamatės mamatė) jau ilgoką laiką prieš jos smertį dvases matydavo. Man kartą prie jos lovos artyn einant, šūkterėjo ji: „Tik neik teip arti prie lovos – tai čia viens stov...“ Aš išsigandus, kačeig tai nemačus, išbėgau laukan. Vėl kitąkart, jai valgyt nunešus, tarė ji: „Tie mažiejie nor ir drauge valgyt – varyk juos šalin...“ Susyk ji taurelį su abiem delnoms apglobė ir visai apmaudingai tarė: „Dabar jie jau man per viršų žirnų griebė – mušk jiems per nagus...“ Aš, nieko to nematydama, vien baimingai dyvijaus...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 150, Nr. 6
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas