NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4487&OId=2518
PAVADINIMAS: [Velnio sugnaibytas bernas]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Velnias yra dvasė ir todėl mūsų kūniškoms akims neregims, ale mūsų dvasė gal jį pajusti ir regėti. Bet ik šiai dienai dar keli tai drūtai tiki, kad velnias galįs regimai pasirodyt ir su žmogumi savo bjaurus darbus varyt, o ir žmogus galįs velnią pasišaukti ir su jo pagelba nelabystes veikti. Teip kartą mano tėvas pasakojo apie tokį berną, kurs su velniu į draugystę įsileidęs ir mažne savo galą gavęs. Velnias jį vieną naktį užpuolęs ir pradėjęs šen ir ten nešioti, o žmonės vijęsi jį išgelbėti. Ant šauksmo galėję numanyti, kur jis ėsąs, ale nieko nebuvę tamsoje matyt. Pirmiausiai tas jį nusinešęs į pirtį ir gnaibęs. Ant šauksmo žmonėms susibėgus, velnias jį pasinešęs į girę, čia vėl nubėgant gelbėti – į balą, iš balos – ant paupio, iš paupio – ant sargakuolio jį pasitupdinęs ir kankinęs, o teip per visą naktį su juom dausiojęs ir jį dakanojęs. Galiausiai ryte atradę berną mėlynai sugnaibytą ir akselyje apraustą, bet to jau neatsimenu – ar dar gyvą, ar jau negyvą. Todėl mūsų lietuvininkai su velniu nieko darbo nenor turėti ir veikiaus sakytų: „Atstok nuo manęs, šėtone“, – nė kaip: „Šėtone, gelbėk!..“
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 379, Nr. 4
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 280-281, Nr. 4
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas