NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4458&OId=2497
PAVADINIMAS: [Apie vilku paverstą žmogų]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vieną kartą koks tį gaspadorius išvedįs ryta metą arklius į ganyklą. Nusėdįs pradėjįs pančiot – šit vienu kartu arkliai kad šokį, pasibaidį ir nulėkį tolyn, jį palikį. Insyk jis pamislijįs, kas čia yra, ale žūriųs, kad jau jis vilku paverstas. Na, ko daryt? Pamislijįs, ant vietos pastovėjįs, parbėgįs namo pas pačią, o čia visi pradėja mušti. Kur dėtisi? Išbėgįs į girią, pradėjįs ėsti norėt. Nenoriųs badu stipti, pradėjįs maitintis žvėreliais ir gyvulius pjauti. Paskui, ypatingai žiemos laiki, pradėjįs ant medžioklės aiti, o kad ir su šunimis gerai būdavįs, tai trejus metus pragyvenįs vėnas, o paskui, susidėjį su tikru vilku, išbėgį net į Prūsus, ilgų laikų buvį. Tik vienąkart gulin – miegant įsisapnavį:
– Kelkis ir bėk ko graičiausia į sava tėviškės namus: tava pati ženijasi.
Jis grait šokįs ir laidosi bėgti. Ant rytojaus parbėgįs. Nežūrint, norint toliojų ar mušų, pribėgįs prė sava kėma, žūriųs – čia arkliai sukinkyti, tik sėst ir važiuoti į šliūbą. Tokart visi arkliai pasibaidį. Jis grait į priemenį ir į gryčią po lova palindįs įbėgįs, o tuo tarpu visi sukligį, pradėjį rėkti:
– Vilkas, vilkas!
O jis tomkart pataikįs, keip visi svečiai ir svotai už stala sėdėjį, o dieveris pamokslą sakųs, atsistojįs laiminųs jaunavedžius, o kaip tik jį pamatįs, tada, nulaidįs rankas, pasakįs:
– Gana, viskas suyra – išsiskirstykit, jau po viskom!
Tada pasakįs:
– Lįsk iš palovio.
Jis išlindįs, ir atataisįs žmogų, tai pati pažinus, pribėgus apsikabinus. Tada visi išsiskirstį, ir jounikis, ir dieveris nuliūdį su didele sarmata išėjį, nes tai tas pats dieveris buvįs, kur jį apvertįs vilku – jis buvįs visas aplinkinės didžiausis burtinykas ir be jojo nei vesilijos nebuvį galima daryt, nei nieko, nes visi bijodavį ir prašydavį... Kaip vyras tas motirės prapuolįs, tai atėjįs sakųs:
– Ženikisi.
Ir piršįs brolį sava. O ta vis laukus sava vyra, o tas sakįs, kad kas kur užmušį.
O paskui tas vyras apsakinėjįs, kaip jis trejus metus savam krašti buvįs, kaip su vilku susidėjįs, kaip maitinįsi, tai sakįs, iš bado reikin žiemos mete no kelio arkliošūdžiai ėsti ir šuva (?), kad jau reikiųs ėsti, tai jau nerandų nei arklio šūda ant kelio ir nei kokio žvėrelio. Visokias tekį mesas ragauti, ale per jauna kumeluka nesų gardžiausės, o per šunės – brudžiausės. Pragyvenįs vilku būdamas daugiaus trejeta metų ir mušt dažnai gaudavįs. Kaip badas prieidavįs, tai lįsdavįs į triobą, ko sučiupįs iš tvartų nešdavįsi. O visus jausmus ir mislis – visą žmogaus turėdavįs, tik ko negalėjįs kalbėti ir pasisakyti, kad jis esųs ne vilkas, tik žmogus, tik vilka kailį apsidingįs.
PATEIKĖJAS: Antanas Mičiūda
FIKSUOTOJAS: Kazys Mičiūda
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tiltagaliai, k., Karsakiškio sen., Panevėžio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Tiltagalių k., Vilkmergės aps., Kauno gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 335, Nr. 7
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas