NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4415&OId=2456
PAVADINIMAS: [Kvailys ir raganos]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Seniau, saka, gyvenį trys brolė. Du buvį išmintingi, o vienus kvailus. Jėme jie sutare aiti svietų vindravoti. Ėja ėja par tokis pustynis – jo ir išalka. Prėja tokį daržų, pilnų morkų prisėtų, tė kvailys saka:
– Aisi nor morkų pasirausi.
Inlipįs par tvorų, saka:
– O brolalė, žiūrėkit, kokios didełės morkos!
Tė saka:
– Tyłėk, kad kas neužgirstų!
Jėme ir užgirda raganos. Atłėke ir jos pajėme unt klėtį užrakina, duodu jiems viska gerti ir valgyti – rešučių ir piena.
Buva jie, buva ilgė. Atėja vienų rytų raganu, saka par rakta skylutę:
– Iškiškit pirštų – katras riebesnis?
Tie išmintingesni brolė jėme ir iškiša pagaliukų. Inpjove raganu:
– Tas blogus (kūdus). Iškiškit kitus.
Iškiša ir kitus pagaliukų – ir tas kūdus. Trečis, tas durnis, iškiše pirštų – įpjove raganu:
– Tas riebus. – Saka: – Aik.
Atrakina duris ir išvede. Nusivede unt gryčio – pečis raudonė prikūrintus. Saka raganu:
– Gulk unt ližės.
Tas kvailys saka:
– Aš nežino, kėp reiki gulti. Man parodyk.
To raganu saka:
– Šiteip.
Ir atsigula unt ližės. Tas kvailys pagava ližę, šust ir pamete po pečiu, uždinge pečį ir, pajėmįs raktų, nuėja kłėtin, atsirakina duris ir įvėja, o raktų per lungų išmete unt kiema.
Atłėke dabar tos dvi raganos, išsitrauke iš pečios ir suvalge.
Dabar untrų rytų vėl vienu išłėke, o antru nuvėja unt klėtį, saka:
– Iškiškit pirštų par rakta skylutę.
Jėme tie vėl pagałėlį iškiše, tik tas kvailys pirštų. Saka:
– Tu jo riebus, aik.
Vėl atrakina duris, jį išvede, saka:
– Ir tu gulk ant ližės.
Tas kvailys saka:
– Parodyk, kėp reiki gulti.
To raganu atsigula unt ližės, saka:
– Šiteip.
Jis vėl pagava ližę, šust ir pamete po pečiu tų raganų.
Parłėke raganu, išsijėme iš pečios ir suvalge.
Trečio dieno to raganu saka:
– Reiki ir paskutinis pakepti. Atłėks mana seserys išalkį – jo senė išlake, negrįžtu, gal vėl ko parneš.
Nuvėja unt kłėtį, saka:
– Aik, ir tau jo kepsim.
Ir nusivede unt gryčią, saka:
– Gulk unt ližės.
– Aš, – saka, – nežino kėp, parodyk.
To raganu saka:
– Šiteip.
Ir atsigula unt ližės. Tas kvailys vėl pajėme, šust ir pamete po pečių! Dabar nuėja unt klėtį, saka:
– Ant, brolė, aisim vėl toliau.
– Raganos, – saka kitus, – mum vėl pagaus.
Saka kvailys:
– Nėr jo raganų, visus aš iškepio.
Išžiūrėja visus namus – nie kokių turtų nerada, tik tas durnis išeidamus ir klėtės duris išėme ir nešasi. Neše neše, prėjo girio, sutema. Pri naktis jie bijodami, kad žvėrys nesudraskytų, įsisilipa unt medį. Tas kvailys ir tas duris įsineše unt medį, ir sumiga.
Šit netrukus atvažiava du vežimu, pripiltu pilnu pinigų, ir du apsiginklavusiu płėšiku ir atsivarą su vežimės. Po to medžiu susikūre ugnį, arklis nukinkį palaide ir muškietus (pūčkus) pastate pri ta medžia ir, pasipylį krūvus, skaita pinigus. Tas kvailys saka:
– Nebegaliu durių išlaikyti, mesiu!
Saka:
– Nemesk, nes mum bus smertis: mum nužudys.
Sako:
– Mesiu! Broliukė, nebegali užturėti.
Ir palaide duris par šakas. Tie vagys parsigundį ir nubėga toli. Tas kvailys tojaus nulipe nu medžia ir, pagavįs muškietą, nušove todu plėšiku. Dabar jie pasikinke tos arklis ir parsiveže pinigų du vežimu, ir palika turtingi.
FIKSUOTOJAS: Jonas P. Gaubas
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 288, Nr. 29
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas