NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4410&OId=2451

PAVADINIMAS: [Anielytė ir Jonukas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Ėjo sau keliu jauna mergaitė Anielytė su savo broliu Jonuku. Užsinorėjo Jonukui gerti, ir sako jis, pamatęs arklio pėdą:
– Anielyte sesele*, gersiu iš arklio pėdelės.
Anielytė gi atsakė:
– Negerk, broleli: pavirsi į arklelį.
Ir davė jam obuoliuką. Einant toliaus, pasitiko karvės pėdą.
– Anielyte sesele, gersiu iš karvės pėdelės!
– Negerk, broleli: pavirsi į jautelį.
Ir davė jam obuoliuką. Einant toliaus, pamatė kiaulės pėdą.
– Anielyte sesele, – sako Jonukas, – gersiu iš kiaulės pėdelės.
– Negerk, broleli: pavirsi į paršelį.
Ir atidavė jam paskutinį obuoliuką. Toliaus beeinant sutiko avies pėdą. Jonukas pamatęs vėl tarė:
– Anielyte sesele, gersiu iš avies pėdelės.
Anielė, neturėdama daugiau obuolių, pasakė:
– Gerk!
Atsigėrė Jonukas ir pavirto į aviniuką. Eina sau Anielė toliaus, avinukas paskui jos seka.
Beeidamu sutiko labai puikiai važiuojantį poną. Tas ponas, pamatęs gražųjį avinėlį, prašo Anielės:
– Parduok man jį.
– Negaliu, – atsakė Anielė.
Tada ponas pakvietė ją kart’ su aviniuku į savo vežimą ir nusivežė juodu namon, į puikųjį dvarą. Neilgai laukiant, teip jam Anielė patiko, kad paėmė ją sau par pačią. Gyveno jie kelius metus labai gražiai: sutiko ir mylėjo aviniuką.
Vieną sykį, ponui išvažiavus iš namų, išgirdusi apie tą žynė atėjo pas Anielės ir ėmė prikalbinėti, idant eitų su ja maudyties į sodželką. Anielė, nieko blogo nesitikėdama, nuėjo. Žynė maudydamasi iš pasalų užkabino Anielei didelį akmenį ant kaklo ir teip paskandino ją. Pati gi apsivilkus Anielės drabužiais ir atliko dvare jos vietoje. Parvažiavęs ponas nieko nežinojo ir nedasiprotėjo, gal būt ir niekad nedažinojęs, kad vienas iš tarnų nepasakytų jam aviniuką tankiai ant sodželkos kranto rėkiant. Dažinojusi, ką kalba, žynė liepė aviniuką sugauti ir papjauti. Ponas net nusistebėjo, kad jinai nori savo mylimąjį aviniuką pjauti.
Aviniukas gi, viską girdėdamas, nubėgo ant sodželkos kranto ir verkia:
– Anielyte sesele, nori mane pjauti. Jau peiliai išgaląsti, geldos išmazgotos.
– Jonyti broleli, pasakyk ponui, kad sušauktų žmones ir nupirktų šilkų tinklą, tai mane ištrauks. Žalia varlė ant krūtinės, spaudžia [akmuo] po kaklu, – tais žodžiais Anielė atsiliepė iš po vandens.
Vienas tarnas išgirdęs pasakė ponui. Ponas, dar netikėdamas, nusiuntė lekajų paklausyti. Lekajus, išgirdęs balsą iš po vandens, sugrįžo ir pasakė, ką girdėjęs. Tada jau ponas pats nuėjo. Klauso – aviniukas skundžias:
– Jau peiliai išgaląsti, geldos išmazgotos...
Balsas gi iš vandens atsiliepė:
– Žalia varlė ant krūtinės, spaudžia akmuo po kaklu. Šilkų tinklą atvežkite, žmones sušaukite, tegul mane išvaduoja!
Ponas tuojaus sušaukė žmones, ir ištraukė Anielę iš vandens. Tada tik ponas, supratęs viską, didiai supyko. Liepė atvesti žirgą ir ištepti jį su smala, paskui pašaukė žynę ir sako:
– Mušk jį su ranka!
Žynė sudavė su dešine – prilipo. Vėl liepia:
– Mušk su kita!
Prilipo.
– Dabar su koja!
Ir koja prilipo. Kaip jau abi koji prilipo, pabaidė žirgą – žirgas nubėgo tiesiog į Šušvę maudytis ir teip tik paskandino žynę.

PATEIKĖJAS: Jonas Časas

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Svirplelių k., Kauno aps.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 281, Nr. 25
„Aruoduose“skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal