NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4409&OId=2450
PAVADINIMAS: [Budavonininkas, kuris sūnų velniui pardavė]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Ragainės pav. Kinčų dvarponis K., budavoninks, turėjo labai mielaširdingą ir drūtą sūnų. Tąjį ne vien dvaro, bet ir aplinkinės žmonės garbėje laikė. Nekuriądien kerdžuvienė, savo vyrui pietus nešdama, iš tolo pamatė jaunąjį poną važuojant, kuram kita karieta su važnyčia priešais atvažavo. Juodu, ties bandos kaimene susitikuse, atsistojo, po valandėlės kožnas savo atvažuotu keliu grįžo, o kerdžuvienė, su pietumis pas kerdžų atėjus, tarė jam:
– Ar jaunasis pons tav ką sakė?..
– Nieką, – atsiliepė kerdžus.
– Ar negirdėjai, ką jis su anuo ponu kalbėjo?..
Kerdžus antrąjį poną su karieta visai nebuvo matęs. Tos dienos vakarą pons, župonė, jaunasis bei artymiausiejie ant trepų ik į išvakares užsilaikė, tai senasis liūdnu balsu tarė:
– Dabar jau eisim gult...
Jaunasis drąsiai atsiliepė:
– Šiąnakt būt geraus visai neeit gult.
Ale senojo paliepimą visi pasekė.
Neilgai po to, visiems sugulus, dvaro sargas išgirdo jaunojo miegstubėje labai dyviną nesiliaujantį trūsą ir kada ne kada toje lyg ožką bliaujant, koktai jam labai dyvinai prisiklausė, ale, po valandėlės nutykus, jis pakajings liko. Rytmetij, jau žmonėms sukilus, tylėjo. Paprastam laike jaunojo pono nesulaukdami, ėjo į jo stubą žūrėt. Ale, ak, koks išgąstis! Jis gulėjo aukštynais, su drebužiais, skersai ant lovos. Krasės ir stalas ne davade, tapėtai ant sienos apdraskyti, asla lyg su smala aptepta ir bjauriai subrėžyta, daiktais parbai ik ant medžo nugremžti, – labai bjaurus išžvilgis ir didis raudojims senųjų... Sūnaus paklausiant, jis daugiaus nieka, tik „prr, prr, prr“ ištart tegalėjo. Jie numanė jį daktarą geidžiantį. Tuoj davė pakinkyt o parvežt. Daktarui įėjus, jis vėl „prr, prr, prr“ atkartojo, tai jie suprato, kad jis kunigo norįs, ir tąjį davė parvežt... Sūnus rodė, kad jis rašyt norįs, tai jam padavė toblyčią, kuros jis abi pusi prirašęs, savo motinai atidavė. Toji, tai perskaičus, vis klykė iš išgąsčo! Sūnus, ik prieš vakarą teip pergulėjęs, savo dvasę išleido... Tarp žmonų ta kalba labai prasplito: jo senasis tėvs, save nuo smerties išsisukt norėdams, ant savo sūnaus vieko pasitikėdams, tąjį savo vietoje buvęs velnui pardavęs.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 371-372, Nr. 40
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 273-274, Nr. 40
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas