NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4341&OId=2391
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Šakumuos, Mielkiemio par., Stalupėnų pav., su M. apie dvasiškus apsireiškimus įsikalbėjus, sakė jis:
– Tai ir aš tikrai tikiu, – tardams: – Kai mano brolis P. Karaliaučuje mokinosi, nekurį vakarą svečų turėdams, drauge su visais girdėjau šalia ėsančoj stuboj didį tranksmą, būk net stalai bei krasės ir visi stubos daiktai į vieną krūvą sumetami tamp. Mes visi, lyg ant komandos atsikėlę, žiburį paėmę, skubinomės į tą stubą žūrėt, mislydami čia vislab sulaužyta rasią. Ale štai vos duris atdarus tas tranksmas abelnai nutyko ir vislab didžausame davade buvo. Rytmetij man su D., kursai su mano karaliaučonu broliu P. didžoj prietelystėj buvo, susiėjus, tarė jis: „Ar tu negavai žinią iš Karaliaučaus nuo savo brolio?“ „Ne“, – buvo mano atsakyms. Tai jisai lyg atsidusdamas tarė: „Aš visai nesuprantu, ant ko tai man šiąnakt lyg ir sapnij, o lyg ir bundant jis atsisveikindams man ranką davė...“ Iš to aš ašterėjęs papasakojau jam vakarykštį atsitikimą savo namuose, kadang jis čon nebuvo pribuvęs. Antrądien gavom žinią iš Karaliaučaus, jog mano brolis pasimiręs. Laiks jo mirimo visai sutiko su to bildėjimo laiku – suprantama, jog jo dvasė, jam mirus, prisimaldavo.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 147, Nr. 50
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas