NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4311&OId=2365
PAVADINIMAS: [Kaip žmogus sutiko mažą vaikiną]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Kaip žmogus sutiko mažą vaikiną. Rankraštinė versija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Nekuram bagotam ūkininkui iš Malmaščų, Ragain[ės] pav., atsitiko kartą, vakare namon pareinant, pro nekurį labai pažįstamą šalia kelio gulintį didį akmenį pro šalį eit. Čon prisiartinęs, debesei pro mėnutį prasitraukiant, pamatė jis ant to akmens mažą vaikiną, kursai, lyg besūdams, su rankoms mastigavo, sakydams:
– Švitklop – pons kelines lopa.
Kitai debesei vėl už mėnučo užsitraukus, vaikūzas lyg nusigandęs apsistojo. Kai mėnutis vėl nušvito, vaikūzas, dar čia pat sėdėdams, vėl teip pat darydams, kaip pirm ištarė, tai ūkininkas prižengė, ir kai jau trečiąkart lyg ką sūdams, vėl rankomis mastiguodams, tarė:
– Švitklop – pons kelines lopa, – tai jis, su lazda išsikešęs, tarė:
– Aš tau parodysu „švitklop – pons kelines lopa!“ – lazdą ant vaikėzo paleisdams, kursai lyg dulkelė nuo akmens nudulkėjo. O ūkininkas išsigandęs kiek įgalėdams namon bėgo ir jausdams, lyg ko atvejams, savo labai sargiu ir didžu šunu du šaukė:
– Apočkai, Apočkai! – nes viens teip vardu buvo.
Šunu du, kiek įgalėdamu, iš namų jam priešais atbėgo, pro jo šalį į užpakalį, lyg ką sugaut norėdamu, porąkart aplinkui cypdamu apskrieja – ūkininkas tuoj jutosi nuo persekiojimo valnas ir su šunimis laimingai parėjo.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 243, Nr. 10
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas