NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4221&OId=2304
PAVADINIMAS: [Apie nelaimes, atsitikusias per užkeiktus pinigus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Gyvenantis Kaušuos, Kraupiško par., Ragainės pav., vokietis Ehlerts, pamatęs kartą pravičuotus (užkeiktus) piningus sode degant, čon nusiskubinęs ir, klumpę į liepsną įmetęs, tą vietą su pagaliais paženklinęs, vakare juos iškast ėjo. Pėdos mierą iškasęs, buvo prie piningų – jei būt kepurę į liepsną įmetęs buvęs, būt sulig galva įsikast turėjęs. Ale jis labai išsigando juodą šunį ant piningų gulint matydams besakantį:
– Tie piningai tav nepriklauso. Ale jei tu man vieną dūšę pažadi, tai gali juos paimti.
Ehlerts apsimislijęs, vieną savo vaikų tam velnūkščui pažadėjęs, galėjo tuos piningus neštis – neilgai po to viens jo sūnų pasikorė.
Tąkart dar toks būdas buvęs, jog nei artymiausiai karono giminei nebuvo daleista virvę papjaut, bet turėdavo tokį atsitikimą lupikui (rakarui) primalduot, o tasai atkeliavęs, virvę perpjovęs, karonį ant karo ar rogių išvežęs, šalia kapinų pakasdavo. Lupikui atkeliavus, Ehlerts pats prišokęs, virvę perpjovęs, lyg velnui sūnų paduodams, tarė:
– De hest Blueckhund, du hest et ok verdent – ek war dem Kar schuwe on du kanst din Geld nehme.
Taipgi jis ne vien sūnų, bet piningus velniui atidavė, apgailėdams savo pageidimą.
Po to Ehlertui kartą medžojant į zuikį šovus, tasai lyg su rankoms suplojęs, prieš jį atbėgdams, tarė:
– O du Blueckhund, nu war ek di krige!
Tas zuikis buvęs jo sūnus. Ehlerts išsigandęs vos išsprūdo namon.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 226, Nr. 76
„Aruoduose“ skelbaimo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas