NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4166&OId=2255
PAVADINIMAS: [Devyni broliai, varnais lakstantys]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Nežinau, ar seniai, kai motyna pasiunti sava devynių sūnų senia[u]sią vandens parnešt, nės buva labai ištroškus. Jo niekai’ nesula[u]kdama, siunti ir antrąjį, tam nepareinant – ir trečią, ir tei’ vis vieną po kita pirmųjų ieškot. Tie, atradę kamarotų, nusibovija, motynas paliepimą užmiršdami. Nė viena nesula[u]kdama parnešant vandens, užke[i]ki, sakydama:
– Ak, kad jūs pastotumėt varnais, ne mano vaikais būdami.
Bos žodį išmetus, krunkt krunkt devyni varnai pasikėlę ir palėki. Gailėjos motyna, gailėjos – per vėlai, jau keiksmą sugrąžint galima nebuvo, tas išsipilda visučės!
Da jai lika ja[u]na mergate, tai apie brolius nieka nesaki. Paūgėjus kla[u]sinėja savo mamytę, ar neturėjus nė vieną brolelį, ar mirę, kur palaidoti ir ką šiai’ pasimislyja. Motyna nušnekėja šiai’ ir tei’, ale ji prispyrus vis iš nauja kvarčina. Galia[u] jai motyna tiesą pasaki ir nieka niužslėpi. Patyrus tuojau išėja brolių ieškotie. Ėja ir ėja per svietą, kol prėja jūrių kraštą. Čia valandą ilsėjos. Ir štai vieną vakarą atlėki devyni varnai, o nutūpę pastoja žmonėms ir jūrės’ pasipūškina. Seseli prėjus sve[i]kina juos, išpažindama per savo brolius, ir visi džiaugės, da šam amže pasimatę. Broliai praneši jai prakeikti ėsą, ale kai kožnas ke[i]ksmas ne po visa išsipildąs, tei ir jie kas devintą die(ną) an adynas žmogaus pavidalą ga[u]ną, kai ir šiandie. Ji kla[u]sinėja, ar galį būt vaduojami.
– Kodė ne, – anie atsiliepi. – Jei kas apsimtų per devynis metus iš dilgynių (dilgėlių) kožnam iš mūsa vienerius marškinius pritaisyt ir pasiūt, ale per visą čėsą nė žodžia nekalbėt, tai mus išvalnytų.
Sesuo tuojau apsiėmi tai daryt. Broliai jai žadėja maisto prinešt ir jai prikalbėt sava žmogiškąjį įgavę pavidalą. Tę pat pasilikus, sau susirankioja girios’ dilgynių, papleiki, džiovina, išmyni, išplaki, suverpi, apmeti, iša[u]di, sukirpa ir pasiuva marškinius nors po vieną, o broliai ją linksmina.
Ir tropyjos karaliui, po girę medžiojant, šitąją darbininkę pritikt. Pamatęs pamila ir paėmi į pačias. Ale niekai’ negalėja prašnekyt ir laiki per nebylę. Jau ve[i]k devyni metai buva išbėgę, kai karalienę, kuri naktimis sau dilgynių parsinešdava, apskundi per kokią valkūnę. Karalius staiga užpykęs liepi į kalėjimą mest ir galvą nukirst. An smerties vedama, šauki brolius į pagalbą. Ir atlėki devyni varnai kriunkdami. Tiems ji marškinius jau ve[i]k gatavus primeti, tai atgava visi žmogaus pavidalą. Tik jaunia[u]siam kairės vieto liko varno sparnas: jo marškiniai buvo be rankoves. Karalius, vislab patyręs, priėmi ją ir brolius su džiaugsmu.
FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis
FIKSAVIMO METAI: 1868
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Tilžė
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 305-306, Nr. 7
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 211-212, Nr. 7
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 99
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas