NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4142&OId=2231
PAVADINIMAS: [Kaip tarnas ponui pačią iš velnio išvadavo]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Pas vieną poną dvare buvo toks tarnas, vardu Jokūbutis. Ponas buvo apsipačiavęs su merga, velniui pažadėta. Ta kaip buvo da nevyruota, neikaip ją negalėjo vel¬nias paimt, norint gana taikėsi. Tačiau kaip tik ponas ją vedė, iš pirmos nakties velnias ir pavogė ją. Labai gaila ponui jaunos pačios, nės nė apsidžiaugt negavo. Ieškojo ponas visam dvare ir kitur, ar neatsiras toks, ką jo pačią namon pargabęs, nuo velnio atėmęs.
Jokūbutis kaip dažinojo, kad jo ponas tokio ieško, atėjęs pas jį, sako:
– Ką man duosite, aš jūs pačią pargabensu?
Ponas jam prižadėjo labai už tai gausiai atlygyt. Tada Jokūbutis pasiėmė sūrių, gerai džiovytų, ir tokių jau iš akmens balto prisidirbo, kaipo būt tikri sūriai. Prisikrovė sūrių pilną krepšį, pasiėmė kirvelį, prisirinko nog dvaro šakalukų, susirišo in pundą ir išėjo. Atėjo pas pragarą, viską savo, ką turėjo, pasidėjo ir pradėjo dirbuliuot.
Velnias, išgirdęs, kad ties vartais kas pyškina, išėjo laukan pažiūrėt. Pamatęs Jokūbutį, sako:
– Ką tu čia, Jokūbuti, darai?
– Bažnyčią statysu, – ir, statydamas sūrį į vidurį, sako: – Ot bus aukaras (altorius), ir netrukus bus pastatyta.
Sako velnias:
– Vaje, tik tu, Jokūbuti, susimildamas nestatyk bažnyčios! Aš tau duosu tris šimtus rublių.
Jokūbutis nė kalbėt nenor.
– Na, duosu šešis šimtus.
Jokūbutis – ir ne.
– Duosu devynis!
Ir vis teip toliaus siūlė, bet Jokūbutis nė žinot nenor ir sako:
– Patol nenustosu statęs bažnyčios, iki man mano pono pačios neatiduosite.
Velnias, negavęs rodos su Jokūbučiu, nuvėjo in pragarą pasikalbėti su kitais savo draugais, ką daryt su Jokūbučiu. Kalba jie sau:
– Būt gaila atiduotie, bet da būt niekiau, kad bažnyčia būt ties vartais pragaro: negalėsim nė laukan išeitie, nės nog bažnyčios karšta...
Išvedę pačią laukan ir Jokūbučiui atidavė.
Kaip Jokūbutis buvo galą nuvėjęs, velniai susikalbėjo dasivyt ir tą žmoną atimt. Dasivijęs velnias Jokūbutį sako:
– Atiduok man pačią!
– Pažiūrėsim, katras drūtesnis! Štai aš turu porą sūrių. Te tau vieną, tai katras greičiau suvalgysim, to pati bus.
Velnias sūrį graužė graužė, net dantys kruvini, ir da mažai ką nukramtė, o Jokūbutis jau antrą baigia. Tada velnias, pametęs Jokūbutį, nudūrė in pragarą, sako:
– Nieko negali pasistatyt prieš jį: štai sūrio davė man ir jis pasiėmė valgyt – aš da tik va kiek atkramčiau, o jis net du in tą sykį suvėdė.
Tada kitas velnias, kuris buvo drūčiausias, ėjo nog Jokūbučio pačią atimt. Dasivijęs sako:
– Na, aiva mudu imtis: katras būsiva drūtesnis, tai to pati bus.
– Ką aš čia su tavim turėsu ką imtis... Veliuk aik tu su mano tėvu, kuris jau turi šimtą metų, o paskum mudu aisiva!
– Kur jis yra?
Jokūbutis jam parodė meškiną, kuris už krūmo gulėjo. Atėjęs velnias tą meškiną ir kirkina. Meškinas, iš miego pabudintas, labai perpyko, – kaip nustvėrė tą velnią, tai jo net kaulai subraškėjo. Ir velnias, vos iš jo išsisukęs, nukūrė in pragarą. Kiti velniai apstoję klausia:
– Kas tau pasidarė?
O tas nė kvapo neatgauna! Kaip atsikvėpė, papasakojo, kas jam atsitiko.
Ėjo trečias, kuris buvo labai greitas. Dasivijęs Jokūbutį, sako:
– Aiva mudu lenktyn – katras būsiv greitesnis, tai to pati bus!
– Jau gana, ką aš čia su tavim prilenktynuosu! Veliuk, kad nori, aik su mano sūnum, kuris tur da tik tris dienas senumo. Jeigu tą pralenksi, tai paskum galėsiva mudu.
– Kur jis yr? – paklausė velnias.
– Ogi ana kur, pas rikę.
Velnias aina artyn prie rikės. Zuikis, išgirdęs, kad kas ateina, pašoko ir bėga. Velnias rėkia:
– Palauk, Motiejuk, susilygysiv!
O tas kaip nukūrė, teip nukūrė. Velnias neėjo daugiau pas Jokūbutį, idant su juom lenktynuotis, bet ko greičiausia nukuduliavo in pragarą. Susitikęs savo draugus, sako:
– Ką su juom da aisi lenktyn: kad aš ėjau su jo sūnumi trijų dienų, ir tai nė prasidėt man nedavė – akimirkoj nebuvo jo matyt!
Da gaila jiem pačią atiduot: ėjo ketvirtasis, kuris buvo drūčiausis. Pasiėmė jis didelę labai geležinę lazdą ir vijosi Jokūbutį. Dasivijęs sako:
– Na, Jokūbuti, aiva mudu pasigalėt: meskiva šitą lazdą – katras aukščiau išmesiv, to pati bus!
Išmetė velnias labai aukštai, kad net už pusantros valandos nupuolė. Jokūbučiui jau mąstosi: paėmęs lazdą suka, suka ir mislija, ir ilgai suka. Velnias sako:
– Na, mesk greičiau, jau man net nusibodo laukt.
O jiedu stovėjo ant kranto durpinyčios. Da kartą apsukęs, kaip duos velniui per snukį ir lazdą trenkė į durpinyčią! Jokūbutis sako:
– Na, dabar žiūrėk!
Velnio galvoje skambėjimas nenustoja, tai jis nė negirdė, kaip lazda in durpinyčią pliumpterėjo. Velnias žiūri žiūri aukštyn, o lazda kaip nepuola, teip nepuola. Nusibodo velniui lauktie – nuvėjo namon. Papasakojo savo kitiems draugams, kaip jam stojosi:
– Da ir dabar, – sako, – akimi nedaug matau, o lazda, tai kaip išmetė aukštai, tai laukiau laukiau nupuolant ir negalėjau sulaukt. Turėjau pamest ir ait namon.
Jokūbutis pargabeno pačią ponui laimingai. Už tą jo darbą ponas paliko Jokūbutį pirmu po savim už prižiūrėtoją viso dvaro. Po pono numirimui Jokūbučiui paliko dvarą kaipo jo tikrą savastį.
Jakūbutis vedė pačią labai turtingą, ir buvo svodba labai puiki, kokios da niekas nematė.
PATEIKĖJAS: Jonas Valinčius
FIKSUOTOJAS: Pranas Aidukaitis
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Vaitkabaliai, k., Gražiškių sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vaitkabaliai, Vilkaviškio aps., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 126, Nr. 27
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas