NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4140&OId=2229
PAVADINIMAS: [Velniai negali lino kančios išklausyti]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienų vakarų trys merginos ėja vakaruškan ir sutika tris ponaičis. Kėp jie pralinke merginus, vienu saka:
– Kad tas jaunikaitis man’ vestų, aš už ja aičia.
Teip lygė antru ir treči saka:
– Ir mes aitum.
Kėp nuėja unt vakaruškas, šokant jėme ir atėja tie trys ponaičė, pasiėme žėdnus po mergų ir šoka, ir šoka. Pavarga net tos merginos ir pažina, kad tie ponaičė yra velnė: kėp užmindava unt kojų, nebūdava kojos čebati, ir jos įsižiūrėja, kad nosės tik vienu skylala (šnirpšlis). Kėp palaide, tom mergom saka tie velnė:
– Dabar už mūsų turėsit tekėt, nes prižadėjot: kė sutikom unt kelia, sakėt, kad [jei] mes jus vestume, jūs už mūs aitumet, tė turiat ait.
Ir kėp tos merginos ainu namo, ir jie seku paskum. Jos jėme ir įbėga pas tokio bobų. To bobu užriše duris su linų ploštu. Ir atėję tie velnė saka:
– Laiskit.
Bobu saka:
– Palaukit, aš jum linų mūkų išpasakosi, tė tadu laisi.
To bobu sake sake, kol gaidžė pragyda. Velnė ir pranyka! Po gaidžių velnė unt žemės nevaikščioji.
FIKSUOTOJAS: Jonas P. Gaubas
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 122, Nr. 25
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių katalikų mokslo akademija