KNYGADVARIS

Knygadvario objektas "Padavimas apie muzikantų nutikimus Vorpilyje" >> "[Muzikantų nutikimai Vorpilyje]"

Knygadvaris

NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4062&OId=2160

PAVADINIMAS: [Muzikantų nutikimai Vorpilyje]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Pradžioj praėjusio šimtmečio regėjo žmonės, apygardij gyveną, jau keletą nakčių ant Vorpilio didį paločių stovint, neišsakomai gražiai apšviestą, o iš paločiaus atskambėjo neišsakomai graži muzikė bei švelnūs, maloni dainavimo balsai, tada vėl šokio trenksmas bei rykavimas. Tai atsitiko štai kas. Viens sens muzikantas su didele kupra ant nugaros ir labai trumpo stuomens iš Paskalvių kiemo buvo Tilžės Prūsuose [=Prūskiemyje] ant svodbos pagrajijęs ir, šiek tiek čion pasipelnęs bei įmanytinai apkaitęs, grįžo naktij namuon, bet tamsoj nuklydo nuo kelio ir klaidžiodams pavargo bei ant nekurio kupsčio pasisėdo. Sėdėdams dūmojo apie savo sunkų likimą, kad tur taip daug vargti ir taip sunkią kuprą nešioti ir dėl josės negal dirbti kaip kiti žmonės. Taipo bedūmojant, tarsi užsnūdo. Pabudęs netoli savęs neišpasakytai šlovną ir puikiausiai apšviestą paločių stovintį išvydo, iš kurio atskambėjo didiai puiki muzikė bei šokimas. „Tą šokį pašpieliuoti aš ir moku, – padūmojo mūsų kuprotasis. – Eisiu, rasi duos man grajyti, o ir rasi ką papelnysiu“. Ir jis nuėjo į paločių ir regėjo čion didę daugybę dainuojančių bei šokančių pavidalų lyg ant kokios karališkos maskeradės. Persigandęs ir nedrįsdams norėjo jau, kaip atėjęs, taip ir slaptai atstoti, bet štai jau prižengė prie jo mergaitė neišsakomai gražaus ir dailaus pavidalo, prieš kurios gražųjį veidą bei visą stuomemį visos šio svieto gražiausios mergaitės, visas į krūvą ėmus, būtų tikt kaipo silpnas šešėlis jos gražumo. Ir ji tarė mūsų kuprotam muzikantui:
– Na, prieteliau, tu turi mums gražų šokį pagrajyti...
O šis pasidrąsinęs ir tuojaus užtraukė ant savo smuiko, o visi paločiuje ėsantiejie šoko ir šoko, kad buvo baugu ir gražu žiūrėti. Muzikantas grajijo ir grajijo ir prie to labai pailso, ale nedrįso apsistoti. Galiausiai prižengė vėl gražioji mergaitė prie jo ir tarė:
– Prieteliau, dabar užtenk, apsistok, duosiu tav tavo pelną.
Ir ant jos pamojimo prižengė du vyru, kuriuodu jam pusšėpelio pavidalą turintį skūrinį ant galvos užmovė ir, knūpstą ant krasės padėję, sunkiai prispaudė, jog šiam visi kaulai subrazdėjo ir jis skaudų peršulį per visą kūną pereinantį jautė. Tame akies mirksnij ale ir pakilo didis bildėjims bei braškėjims, o kaip mūsų muzikantas akis pakėlė, atsigavęs nuo pirmojo persigandimo, jis nieko nematė nuo žmonių bei paločiaus, bet jutos besėdžiąs ant didžio kurmrausio ant pat kranto Vorpilio kalno. Bet ir tuomžyg jautė jis didę lengvenybę ant savo nugaros, o gerai apsižiūrėjęs bei apsičiupinėjęs džiaugsmingai gavo persiliudyt, kad jo didžioji kupra buvo šalin. Linksmai šokinėdams, pilns džiaugsmo parėjo jis namuon. O žinoma, kad ne vien jo gimtuvės kieme, Paskalviuos, bet ir visoj apygardėj netikėtinai greitai prasplito garsas šito stebuklo, o visi, kurie pirma šį kuprotąjį muzikantą pažino, dabar, jį matydami, negalėjo gana nusidyvyti iš dailumo jo stuomens, o ir nei mažiausio pažymio nebuvo rasti vietos jo didžiosios kupros.
Jau sekančią dieną gavo kits taip jau didelę kuprą turįs muzikantas iš Tilžės Prūsų [=Prūskiemio] apie šitą stebuklą tirti, o tas dabar apsiėmė ir taip jau lengviai savo kupros netekti, eidams ant Vorpilio, ten į tą naktinį paločių pašpieliuoti. Jau sekančioj naktij, pasiėmęs savo smuiką, anksti ėjo ant Vorpilio, norėdams dar matyti iškilimą šio paločiaus. Pasisėdęs ant kupsčio, laukė tų daiktų, kurie tur nusiduoti. Laukdamas vargšas užmigo, o didis trenksmas bei dainavimas jį vėl pabudino. Atsibudęs jis išvydo besėdįs arti paločiaus angos, o iš vidaus atspindėjo didė šviesa ir atskambėjo šokims bei dainavims. Mūsų kuprotasis muzikantas tuojaus užtraukė savo smuiką ir grajydams įžengė į paločių, kur jį ana gražoji mergaitė šypsodama sutiko ir užprašė pasisėsti ir šokį pašpieluoti. Kupročius špieliavo ir špieliavo, ale vis vieną ir tą patį vokišką tancių, norint iš visų pusių buvo užprašoms lietuvišką tautišką šokį grajyt. Šis ale, ar nemokėdams, ar nenorėdams kitą šokį užtraukti, pasiliko vis prie ano vieno. Galiausiai pailsęs apsistojo ir, prakaitą nuo kaktos braukdamas, prašė savo pelno. Tai prižengė jaunoji mergaitė bei dar du vyru prie jo ir pastatė du kubiliu: vieną molinį, antrą skūrinį, ir mergaitė tarė šiam muzikantui:
– Jei nori savo pelno, tai pasilenk ant šio molinio kubilio.
Mūsų muzikantas murmėdams pasilenkė ant kubilio. Tuodu vyru jam antrą skūrinį kubilių užmovė ant galvos ir jį sunkiai prispaudė ant antrojo, kad šis iš peršulių bei sunkenybės peršulingai suvaitojo ir apnyko. Iš to apnykimo jį ale pabudino didis bildėjims bei traškėjims, o jis atsibudęs nieko apie save nematė, bet tiktai jutos besėdžiąs ant Vorpilio kalno ant kupsčio ir turėjo ant savo kelių baisiai kaukiantį katiną o juto ant savo krūtinės didę sunkenybę, nes naktiniame paločiuje tapė jam su anuom skūriniu kubiliu ano pirma minėto muzikanto kupra ant krūtinės primušta, bet ant nugaros jo paties jam palikta. Ir dabar turėjo jis dvi kupri: vieną ant nugaros, antrą ant krūtinės. O žmonėms patyrus priežastį jo nelaimės, pastojo jis apjuoku visam svietui.

FIKSUOTOJAS: Jonas Jurgelaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 292-294, Nr. 85
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 198-200, Nr. 85

SKELBTA LEIDINYJE:
"Kaimynas", 1901, p. 163-165.

Atgal