NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3962&OId=2059
PAVADINIMAS: Rambynkalnis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Bitėnų Rambynkalnis*, mūs svarbusis, o ypačiai žiloje senovėje mūsų sentėvių garbintasis kalns, bet jau be aukavimo akmens, guli ant dešino Nemuno kranto. Jopi, kaip žmones pasakoja, nuo pat Juodųjų marų kunigaikščiai su brangiomis dovanomis atkeliaudavę, trokšdami nuo Krivų Krivaičo išminties įgauti ir su Perūnu, visos pasaulės dievu, susiderinti. Dievaitis pats tą aukavimo akmenį podraug su auksinu lopšu, bliūdu, žagre bei ekėčoms čia buvęs padėjęs. Kone mylia rytump link prie Nemuno lankos, ant tos vietos, kur šiandien Šereiklaukio dvaro skleps rogso, čia kunigaikščo Šereikio pilis stovėjus, kurią nakties glūdume „velnokai“ (kryžokai) užpuolę, apie 200 kareivių nuganabiję, patį kunigaikštį gyvą sudeginę. Po to ir Rambyno kunigaikštis Skraudopus, arčausis apgynėjis šventinyčos, be kaimyno talkos abejodams prieš velnokų didėją gaują atsigyt, jiems priešais išėjęs, sandaros meldė, tačau jų ant vietos užmušts tapė. Keli jo palydovų, nuo velnokų pasprūdę, galvatrūkčiais į pilį paršnokštavę, apsakė, jog kunigaikštis užmuštas, o visus pilėnus velnokai su kardu krikštysią. Tai kunigaikščūtė, savo tarnus pašaukus, auksinuosius rykus, būtent bliūdą, lopšį, žagrę bei ekėčias, žemėje pakavojo. Bet nieks tą vietą nežino, kadang ji su savo palydovais nuo aukavimo akmens kūlvirta į Nemuną nušoko... Po to dar ik metų 1811 ar dar ir vėliaus tas akmuo Rambyną grožino. Jis buvo pailgs, apie 20 pėdų apskritus, saulutė šviesdama visados ant jo spindžančos lygumos užšvietus, kuri su iškaltais raštženklais: kaukolėms, rankoms, paukščiais, kardais ir t. t. – ženklinta buvus. Prie akmens išgaišinimo dirbantiejie barbarai – nes lietuviai, pagal laumių pranašavimą, neprisidėjo – visi per akmenį patį nelaimingi tapę. Jų vyrausis, Schvvarz’as, tarp tų iš to akmens darytųjų girnų sprandą lūžęs. Teipgi kalns jau paskujos senovės grožybės nustokęs, kai iš apmaudo, mete 1835 į Nemuną nugrūdams, nuo 240 ant 150 pėdų pasižeminęs, dabar tykai į savo pilnąją nusidavimų apygardę žvelgia...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 276-277, Nr. 37
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 181-182, Nr. 37
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas