NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3907&OId=2011
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Katinavos Matiejaitikė, užaugus Šeikampiuos, dabarnykščoji Gudienė Būdininkuos prie Kraupiško, apie Katinavos kalną man dar ir sekančiai pranešė:
– Mano tėvs po jo apsivedimo aštuonis metus pas apie 18[8]5 m. pasimirusįjį Katinavos vyskupą Kohlhoffą per kumetį tarnavo bei jo dvare naktinu sargu buvo ir iš patyrimų bei persiliudijimų pasakodavo. Iš pirmo, – sakydavo jis, – vyskups mane vis stiprino nieko neišsigąst nei pabūgt, kad ir ką girdint ar matant ant to kalno, jug tas jau nuo pagonų supilts. Aš, kad ir girdėjęs, vyskups budavonininks ėsąs, Dievu nusitikėdams apsiramdžau. Vidurnaktij karietai su didžu tarškėjimu ant dvaro užvažavus ir prie buto pasistojus, vyskups man’ kartą iš stubos prišaukė: „Matiejat, ar tu ką matai?“ Man atsiliepus: „Ne“, – karieta su žirgais lyg į žemę įlįsdama prapuolė. Daug nakčų turėdavau vyskupą ant kalno užlydėt, tad matydavau baltus bei juodus vyručus jį apstojančus. Vyskupui ant kelių dienų iškeliavus, matydavau naktij jį pas butą besėdintį ir vėl jo gyvenamoje stuboje jį didiai beraudojantį irgi sode besėdintį tarp baltų bei juodų karlukų. O ir šiaip dienomis tuos dyvinuosus mažuosus ne vien ant kalno, bet ir aplink kalną matydavau.
Man pačiai prie pamokslo einant, jau Šeikampiuos gyvenom. Vyskups mus nuo to kalno didiai drausdavo, sakydams: „Kūdikiai, neeikit ant kalno viršaus, jeib į tą skylę neįsmuktumbit“, – nes tuokart viršuj dar šauna skylė buvo. Mus beklausinėjant, bemokinant, pradėdavo bažnyčoje daugsyk ant aukšto didiai tobytis, tad jis, mus drausdams dairytis, klausdavo: „Vaikai, ar jūs ką matot?“ Nors mes nieko dvasiško nematydavom, ale jis, lyg nerimastį įgavęs, eidavo laukan ir savo sūnų, – kursai vėliaus Kraupiške kunigu tapė ir šauns latraunis pastojo, kaip tai matoma iš jo tankiai atkartotų žodžių: „Darykit, kaip aš jus mokinu, ale nedarykit, kaip aš darau“, – mus pamokint atsuntęs, ant kalno užlipdavo, o nepaliautinai tobantis, jis mus tuoj namon paleisdavo. O kad mes, laukan eidami, dairydavomės, viens antrą klausdami: „Ar tu ką matei?“ – tai vyskups didiai užrikdavo: „Nesidairykit, o darykit, kad išeitė“. Jis teipjau laukan išsiskubindavo, o kartais tuomžyg ant kalno lipdavo...
PATEIKĖJAS: Gudienė-Matiejaitikė
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 266-267, Nr. 23
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 171-172, Nr. 23
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas