NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3906&OId=2008
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Katinavoj*, Stalupėnų pav., bažnyčos šaurinėj pusėj 10 metrų atstume rėpsa savo statumo dėl lyg koks paločus teip vadinamasis Aukštasis kalns. Prie jo rytuos didis sėklus ežers yra. Tas kalns ant savo apskritume 300 žingsnių storosės kojos apie 20 metrų savo galvą iškėlęs tur. Jo viršus be rytų krašto aplinkui lig su pylimu vyro aukštij vainikuojams, ant viduro 2 metru aplink matuojanti vinkšna lyg kokia karalienė tarp 60 menkesnų vinkšnų stūksa. Yra tai ta pagarsėjusi historiškoji vinkšna, kuri teip stora ir šiaip dar sveika yra, tik per skaudų apgenėjimą pripuvusi, dar ant 13 metrų aukšta, lyg savo draugalkų mamytė, tartum jau atgrisusi visų regėjimų ir Lietuvos patyrimų namon žengdama saulėleidij, būtent vakarų krašte sustojus, lyg raudulingai atsižvelgdama savo vaikus dėl įbruktosės svetimos kalbos apraudoja... Ant viršaus to kalno jaučausi lyg šventenyčoj mūsų sentėvių ir lyg nuo kozelnyčos nužvelgiau į bažnyčią, nes tai buvo nedėldienis, 11 adyna susirinkimui vien vokiškai Aukščausąjį liaupsint, nes lietuviškoji kalba, čon ik ant paskujo krislo nusigarsėjus, man sunkų atdūsį išspaudė. Žmonės pasakoja: seniejie lietuvininkai, dar pagonys būdami, iš ežero vietos tą kalną ant pastolų (grėdų), vis priseidami, kada tik laiko turėjo, sav ant paminklo** susipylė, nes visas kalns nuo smilčų ir žole apžėlęs. Daugis patikrino, jog dar apie 1850 m. jo visas viršus lygus buvęs, tad’, tiems grėdams supuvus, vidurys apie vyro aukštį žemyn nusileidęs (nugrimzdęs), per tai ant jo dabar ėsančoji bliūdinė lenkė atsiradus. Vėl kiti sako, jog čia pilis apgrimzdusi: ant viduro kalno skylė buvus. Tų vinkšnų mamytė esanti prakeikta merga, išvadavimo laukianti. Nupjautoji storoji šaka jos krūtis ženklinanti. Jei čon arba ir į kitą daiktą jai kas įpjauja, tai kraujas bėgąs – dyvai, kad aname laike jai ne visas kraujas nubėgo, bet ji dar vis gyvuoja... Vokiečų dainus Becker’is savo baladoje „Die Jungfrau von Kattenau“ sekančiai aprašo paverstąją į vinkšną mergelę:
Bei Katt’nau auf dem Berge,
Da steht ein schoener Baum,
Sein Wipfel rauscht so schaurig,
Als haett’ er boesen Traum.
Der Landmann zieht gar stille
An diesem Baum vorbei.
Der Baum ist eine Jungfrau
Verwuenscht, vom Bann nicht frei.
Wenn Tags die goldne Sonne
Zur zwoelften Stunde scheint,
Dann kaemmet sie ihr goldnes
Gar schoenes Haar und weint.
Wer dann sie sieht und gruesset,
Dem klaget sie ihr Leid,
Dem fleht sie um Erloesung
Mit holder Freundlichkeit.
Einst grueste sie ein Wandrer –
„Ach, – sprach sie, – theurer Mann,
Du bist, der mich befreuen
Von meiner Leide kann.
Ach, fuehr an deinem Arme
Auf fremde Grenze mich,
Dann bist du ewig gluecklich,
Vom Bann’ erloest bin ich!
Doch bitt’ ich: nimmer wende
Dich, wie’s auch komme, nun!
Bleib’ – was dich irgend schrecke,
Nur furchtlos, sprachlos, stumm!..“
Er fuehrt die holde Jungfrau
Der naechsten Grenze zu.
Doch auf dem halben Wege
Da schallt’s schon: Hu und Hu!
Sie eilen, es schallt wieder,
Es gellt ein toll’ Rumor.
Die Erd’ erlebt und tausend
Unthiere schiessen hervor.
Die stuerzen bruellend, heulend
Und quieckend hinterdrein,
O, moechten auf der Grenze
Doch erst die beiden sein!
Der Wand’rer bebt, Verdorben
Rast graesslich hinter ihm.
Da hat beim Rockeszipfel
Ihn schon ein Ungethier.
Aufschreiet er und wendet
Sich trotzt Verbotens um –
Was sieht er um? was hoert er?
Nichts – nichts! Rings alles stumm.
Nur auf dem Berge weinet
Die Jungfrau und kaemmt ihr Haar,
Sie weinet und kaemmt es und weint
Seit dem schon manches Jahr.
Bei Katt’nau stecht noch heute
Hoch auf dem Berge der Baum.
Sein Wipfel rauscht so schauring,
Als haett’ er boesen Traum.
[Katinavoj ant kalno stovi gražus medis, jo viršūnė ošia taip kraupiai, lyg sapnuotų šiurpų sapną. Kaimo žmonės visai tyliai lenkia šį medį. Medis – tai prakeikta mergelė, kamuojama prakeiksmo. Kai dvyliktą valandą pakyla auksinė dienos saulė, ji šukuoja savo gražius auksinius plaukus ir verkia. Ką ji tada mato ir sveikina, tam skundžiasi savo nelaime, gražiai ir maloniai maldauja išganymo. Kartą ją pasveikino keliauninkas. „Ak, – sakė ji, – ištikimasis vyre, tik tu gali mane išvaduoti iš bėdų. Ak, nuvesk mane savo ranka iki svečios šalies, tada tu būsi amžinai laimingas, aš – išvaduota iš prakeikimo. Dar prašau tave: neatsigręžk, kad ir kas dėtųs! Lik, kad ir kas tave baidytų, bebaimis, bekalbis, nebylys!..“ Jis veda gražią mergelę prie artimiausios sienos. Bet pusiaukelėje pasigirsta: ū ū! Jie skuba, vėl – triukšmas. Žemė atgyja ir tūkstančiai pabaisų išsiveržia iš jos. Jos lekia paskui riaumodamos, staugdamos ir spiegdamos. O, kad tik jie greičiau pasiektų tą sieną! Keliauninkas dreba, baidyklės grėsmingai dumia iš paskos. Tada viena iš pabaisų jį stveria už skverno kampo. Jis surinka ir atsigręžia, nepaisydamas draudimo. Ir ką jis mato, ką girdi? Ničnieko. Aplink – nė garso. Tik ant kalno rauda mergelė ir šukuoja savo plaukus. Ji verkia ir šukuoja jau kelinti metai. Prie Katinavos dar ir šiandien stūkso ant kalno medis. Jo viršūnė šlama taip baisiai, lyg regėtų šiurpų sapną.]
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 263-266, Nr. 22
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 169-171, Nr. 22
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas