NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3902&OId=2005
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Ant Guldapės (Geldapės) aukšto kalno viršaus šalia nekuros skylės rado kartą kerdžus lencūgo galą lauke gulint. Tąjį laukan tęsiant, patrūko jis, ir jo apatinysis gals į skylės dugną nužvangėjo. Senovėj Guldapės pilkalno nekuri merga ne vien naktimis, bet ir dienomis apie 12 adyną, į miestą atėjus, melsdama rūpinosi žmogų rast, apsiimantį ją ant pečų užsidėjus ir ant kalno užnešt, kur ji tad’ išvaduota tapsianti, ir bagotingai apdovanot žadėjo. Nekuram vargužui tai apsiėmus, ji jam tarė:
– Tu nieko nepabūk mane nešdams, jei paskui ir švilpys, šauks, žaibuos ir perkūnija trenks...
Jam su gyvąja našta ant kalno lipant, dar viena priešais atėjo su šauksmu, vėju, žaibavimu bei perkūnija, tai jis nusigandęs, savo naštą lyg pupų krepšą nusmogęs, bėgo atgal.
Minėtoji merga, vėl į miestą atėjusi o dėl jos bei pilies išvadavimo daug skarbų žadėdama, prisikalbėjo kitą vargužį ją ant kalno be jokio balso užnešt. Jam su ja kalno viršų atsiekus, visokių gyvuolių priešais atėjo, kurie visi ant jo pečų kabinos. Iš pasunkėjimo jis sukosėjo, o tai vėl viskas ant niekų nuėjo.
O ir teipogi pasakojama, jog nekuri kita to kalno merga, į miestą atėjusi, daug skarbų sūlydama, vieną vargužį prisikalbėjo su ja drauge ik į kalną eit, o ten ją pabučuot, tai ji su visa pilia išvaduota būsianti. Jam ją ik kalno nusekus, ji jį į kalną per dvyliką durų vedės. Čon pasijuto didžoj bei labai brangoj svetlyčoj beėsą. Merga čon atsisėdus pasivadino jį ant jos pabučavimo artyn, tai pradėm iš jos burnos ugnies žarai tvino, o jis persigandęs skubinos laukan, ir, durims paeiliumis jam paskui užtvikstant, merga šaukusi:
– Dabar mes ant amžių prapuolusės...
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Guldapė (Geldapė)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 261-262, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 167-168, Nr. 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 706
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas