NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3874&OId=1982
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Ūkininks Vėlbatis Kumeliuos, Kraupiško par., Ragain[ės] pav., buvo dievuotas žmogus ir tankiai bažnyčią lankydavo, ale, apie numirusųjų pasirodymą girdėdams, juokdavosi, sakydams: „Teip kas tik seniems girtuokliams pasirodo: tie, girti būdami, tikro proto nustokę, tai vien jug puikume susvaičoja...“ O apie pasivaidinimą jis ir netikėjo, iki tai jam pačam jo senatvėje pasirodė. Man, rinkikui, ne vien šus žodžius, bet visą atsitikimą jo duktė, Lėgatienė, mano svainė, kelis kartus man tai papasakojo, o jis, Vėlbatis, pats prisiektinai man tai sekančiai pranešė, tardams:
– Turu išsipažint, jog aš šnektas apie dvasų pasirodymus vien neapkenčau, bet kiaur išjuokiau tikėdams, jog tai tik vien girtuoklių pramonės, o tačau – labai neger pono Dievo paslėptines savo neišmanyme paniekint... Kartą gražame vasaros laike buvau prie mano genties Medukalnų Dieliaus pėsčias svečuose, o iš ten atstodams, nusimierijau arčausį kelį namon link. Vos Molynės girią atsiekus, saulelė leidosi. Taks vedė mane pro toj giroj esantį pilkalnį, o kadangi ik namų dar mylios kelį turėjau, linksmai bei greitai žengiau. Pilkalnį praėjęs, susyk pamačau iš tolo nuo deglinyčos taku man priešais žmonu du ateinanču ir veik išpažinau abudu kunigu esanču. Ant mūsų kunigų dviejų vos buvo galima pamislyt, kad rasi juodu temstant, ogi dar su urėdiškais rūbais, kurus jie niekados pasivaikštinėjant nedėv, o dar vienudu, be dvarpono, pilkalnump link artintųs! Tuomžyg pradėjo manij visokios mislys suktis: dabar man akys atsidarė ant pirma netikėtų papasakojimų. Aš atsiminau visokių senų pasakų apie vos praeitą pilkalnį. Tako ant išsukimo, jei ne atgal, nebuvo. Aš Dievo valiai pasiliecavodams ir savo lazdą juo drūčiai apgniaužau atsigynimui, akis nuo kunigų dviejų nei maž nenukreipdams ir, mislydams, kad bene juodu man iš tako suks, drąsiai jiemdviem priešais ėjau. Jau visai netoli nuo jųdviejų bebūdams ir mažausį lūkestį, jog tai bene tik mūsų kunigu du bus, prapuldžau, kadang ant veido visai nepažįstamu buvo, kačeig, kaip jau pirm sakyta, su kunigų urėdo rūbais, būtent su stačoms kepurėms, skreistėmis, ant kurų baltiejie kaspinėliai po kaklu labai įžymūs buvo. O ir patėmijau, jog juodu ne žengdamu, bet lyg vėjo pučamu apie penkioliką žingsnų man prisiartinę, po kairei pilkalnumpi išsuko. Aš juodu vos su kaire akia lydėjau. Mes prasiėjom visai tykai, be jokio žodžo. Ak, tai buvo labai sujudinąs išžvilgis! Man ir mažausis plauks pasišaušė – aš to niekados neužmiršu! Lyg apipiltas prakaitu, su visu įgalėjimu ėjimą paskubindams, lyg lėkte dvaro gaspadą atsiekęs, į tąją be žodžo įžengiau. Po valandėlės tarė gaspadininks Krausas: „Vėlbat, tu rasi per girią atėjai!..“ „Jo“, – buvo mano atsiliepims. „Tai aš mislijau, kadangi tu teip išblyškęs ir prakaituots o be sveikinimo šišia įžengei!..“ „Jo, aš giroje du kunigu sutikau, o Šime laike...“ – buvo mano antrasis atsakyms. Gaspadininks atsakė: „Tai man ne dyvai, nėsa čia giroje ant ir apie piliakalnį dar daugiaus netikėtino pasirodo...“ Po šito atsitikimo nejuokuodavo Vėlbatis per tam lygius papasakojimus, kadang nors krislytį Dievo paslėptines pats matęs buvo ir ik savo amžio galo juo Dievą mylįs buvo.
PATEIKĖJAS: Vėlbatis
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kumeliai, k., Zagorskoe apyl., Černiachovsko r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kumeliai, Kraupiškio par., Ragainės pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 251-252, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 157-158, Nr. 1
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas