NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3870&OId=1981
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Zėgorius numuše akarots 12, vidurnaktį, kaip pas turtingąjį ūkininką K. su sykiu stuboj pakilo didis bildesys bei dyvins kauksmas. Gaspadorius bei gaspadinė, pabudę iš saldaus miego, išsigandę pašoko ir išvydo stuboj dyviną pavidalą besivoliojant. Buvo mėnesiena ir aiškiai matoma šito pavidalo būtybė: galva nei didis izbonas, o užpakalis gauruotas su ilga uodega, kojos plonos, ale labai akylos ir palankios. Ir šitas dyvnas pavidals dūko stuboj lyg pašėlęs, veik šoko į aukštį, veik voliojos ant aslos, veik šoko iš vieno kampo į kitą ir vėl tarpais išleido gurguliuojantį, dyvną, nei iš kubilo atskambantį balsą, tai vėl tarpais baltos putos aplink šlakstės.
Gana išgąstingai buvo tai veizdėti, o dar išgąstingiau su tokia vaidila vienoj stuboj būti. Gaspadorius su mamyte sopulingai sukliko ir pradėjo gvoltos šaukti. Susibėgo sūnai bei dukteres, drauge ir slūginė, visa pilnuose metuose šeimyna, nės mislyjo, kad plėšikai bus užpuolę mylimus tėvelius. Bėgo viens iš kamaros, kits iš klėties, kits iš staldo, viens antram prišaukdami, kaip nevidonus reik tverti. Supuolę visi į butą, čion vėl laikė trumpą rodą ir tada pasidrąsinę atplėšė stubos duris ir puolė visi vienu kartu į stubą. Bet lyg žaibo ištikti visi išgąstyje nutirpo, nės vaidila atšoko tiesiog ant šių drąsiųjų, o tėveliai klūpojo prieš Dievo mūką, melsdami Dievo pagalbos. Sūnai bei dukteres, drauge ir slūginė, būdami Dievo baime užauginti, neturėjo drąsos tėvelius vienus palikt šitoj nelaimėj, o nuo pirmojo persigandimo šiek tiek atsigavę, suprato, jog čion visa žmogiška syla ir pagalba nuoprosna. Todėl visi suklupo ant kelių ir meldės ir kalbėjo, kas ką mokėjo, padegė ir pašvęstą žvakę. Bet kur tav – nieks nemačyjo, nei maldos, nei žegnojimai, nei šventinta žvakė ir nei šlakstymas šventintu vandeniu: juo daugiau meldės, juo vaidila dūko, ale ne gaišo.
Ar tai ne išgąstis: vidurnaktis, o vaidila nei maldų, nei šventintų daiktų neatboj? Kaimynai toli o saldžiame miege – bet ir tie ką galėtų gelbėti, kur mūsų žmogiška nujiega nenusiek ir nieko neištaiso! Kunigėlis ir toli gyvena – kol tą parvadintų, kasžin kas nusiduotų, tai ir drąsiausias drąsą pamestų. O ir pametė: pirmasis, drąsiausias sūnus, kurs pirma į stubą buvo puolęs, tas ir pirma dabar pro duris laukan išdulkėjo, o kiti jau paskui, melsdami bei klykdami.
Ką daryti? Kas bus? Kas gelbės? – Kunigėlis! Tas juk tikt turės galybę pravaryti piktą dvasę, o gera dvasė čia juk negal būti, tokia juk būtų maldų atbojusi ir nors dūkti paliovusi. Gerai! Kunigėlis, tas gelbės! Viens puol į staldą arklius žaboti, kits šok į skūnę vežimą išstumti, o trečias pasiliekt mergeles ramdyti.
Tai su sykiu traška stuboj, o veik pavirsta tėvelių maldos į juoksmą, kurs iki ant kiemo nugarsėja, nės – izbonas susikūlė, grietinė išsiliejo ant aslos, o katinas išdulkėjo pro duris!
Matot, mamytė buvo vakare pastačiusi ant stalo aukštą, storu pilvu, ale plonu kaklu izboną su grietine. Katins dabar, tas šmengorius, beuostinėdamas užuodė grietinę, užšoko ant stalo, įkišo galvą pro plonąjį kaklą izbono ir lakė skaniąją grietinę. Prilakęs norėjo galvą vėl ištraukti, bet per plonąjį izbono kaklą neėjo, nės ausys katinui užkliuvo, o taipo besiprocavodams iš nevalnybės iškliūti, pradėjo katinėlis galiausiai taip smarkiai dūkti. O kad grietinė noselę bei prusnas vis drėkino, tai gal kožnas suprasti šito šmekoriaus padėjimą.
FIKSUOTOJAS: Jonas Jurgelaitis
FIKSAVIMO METAI: 1901
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 249-251, Nr. 40
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 155-157, Nr. 40
SKELBTA LEIDINYJE:
"Kaimynas", Tilžė, 1901, Nr.44
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas