NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=3866&OId=1980
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
– Aš dar savo tėviškėj Enskiškiuos, Pilkalnio pav., mažas būdams, – pasakojo Mažuikių išimtininks mokytojis M., – į kaimynus Tunaičus prie savo draugmokintinio nuėjau. Jo namiškiai buvo visi ant lauko, todėl mudu šen ir ten po stubas vaikštinėdamu ir vėl laukan išėjova, o mums į vietą grįžtant, durys neatdaromos buvo. Pamislijusu, kad katras nuo lauko parėjęs duris užsikišęs, per langą į stubą žūrėdamu, matėva du ubagu šalia kakalio sėdinču. Tam tarpe kiti, nuo lauko parėję, be jokio trikdinimo į stubą įėję, ir, kačeig tą atsitikimą pranešę buvova, tačau jie tuodu ubagu nerado nei matė, o ir mudu nežinova, kur tuodu nudingo.
Kitą kartą, Tunaičo jaučams žardyje ganantės, gerauso jaučo rytmetij nerado, tik antrądien išgirdo beieškodami jautį pirtyje birbiantį. Duris jie atdarę rado jautį ant krosnies apžargytą. Vyrų talka jį vos ne vos su didžu vargu nugelbėt galėjo.
Vėlei kartą Enskiškių mokytojo tėvs Grigulaitis, naktij iš Pilkalnio parvažuodams ir nenorėdams pro Tunaičo trobas važuot, kadang jis pats su didžu nusidyvijimu jautį ant krosnies matęs buvo, pasuko kitu keliu aplink trobas į savo namus. Tai jis pamatė vėlių trūkį, kursai lyg bičų spiečus tolyn ūžė. Tai atsitiko apie 1878 m.
FIKSUOTOJAS: Vilius Kalvaitis
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 249, Nr. 39
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 154-155, Nr. 39
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas