NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10407&OId=7433
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Sanuosiuos amžiuos gyvena du žmonys, vardai jiem buva – Petras ir Povilas. Ir anys labai buva bagoti, turėja daugelį pinigų, ale nė vienas nemate šilingas. Vieną kartą aidami keliais ir ūtura:
– Ot kad mes dabar rastum šilingų.
Beūturdami ir pamate un kelia pinigų. Pajeme – agi šilinga. Vienas saka: „Man duok“, o kits saka: „Man duok“, – ir nepasdalija. Suūtura – pa nedėli turėt: vienas turės vienų nedėlių, a kits – kitų.
Petras turėdams sumislia ir saka pačiai sava:
– Aš apsmesiu ligu, pradėsiu sirgte, ik numirsiu. Mani pakavoste, o paskui paskelsiu, ir išeisme iš šita šona, tai prė mums ir atliks ana.
Teipo ir padare – pakavojo jį bažnyčiaj. Nunešė jį iš vakara bažnyčion ir padėja in katofaliaus. A Povilas netikėja, kad anas teisiai numira, ale mislija – narakiai, kad tik prė jam šilinga atliktų. Atlika ir anas bažnyčiaj, sauga Petrų, kad nenubėgtų su šilingu.
Viduj nakties išplėše bažnyčias duris ir inaja dvyleka žmogžudžių ir pradėja pinigus dalytis. Kožnam pripyla pa mierai, a vienam nestoja pinigais, duoda jam vyresniasai jų auksa juostų vietoj pinigų. Tadu un juostų visi saka:
– Man duok auksa juostų.
Teip vyresniasai ir saka:
– Kas perkirs až karta kardu grabų, tai tam juosta bus.
Tuojaus vienas saka:
– Ašei.
Ir pajeme kardų, kirta, ale tiktai viršutinį graba lintų perkirta. A Petras, grabi gulėdams, jau draba ir mislija: kas čia daryt? Kits žmogžudis saka:
– Ašei perkirsiu!
Teip tadu Petras atsišaukia, grabi gulėdams:
– Kelkites, vyrai, – kų anys mus daužys!..
Teip ir Povilas:
– Aime, aime...
A žmogžudžiai iš bažnyčias – bėgt, visus galus pametį: pinigus ir juostų. Tadu Petras išlinda iš graba ir pradėja ulioti po bažnyčių. Anys su Povilu ulioja po bažnyčių, vienas vienan galan, a kits – kitan, sarmatijas vienas kita.
A žmogžudžiai, nubėgį verstų nu bažnyčias, sustoji ir ūtura:
– A tai, – saka, – iškada pinigų.
A viens saka:
– Pinigai tai baike, ale juostas tai iškada. Ašei aisiu, maž nors juostų kaip nors pavogsiu iš po jų, a jūs manįs čianai palūkėkite.
Priėja un bažnyčias duris – girdi, kad ulioji. Ale nedaug inkišįs galvų padabos, a Petras, netoli durų būdamas – až kepuras vagį ir saka:
– Te tau, Povilai, vagia kepurą ažu šilingų.
Vagis suvisu nusigundįs, anu tegriūdamas bėgti ir nubėgįs saka:
– Tai žinat, broliai, mūsų dvyleka po kakiai mierai buva pinigų, o jų pasdalyta tiktai po šilingai ir do vienam nąstota, tai nustvėra mana kepurą, atadave Povilui, saka: „Te tau, Povilai, vagia kepurą ažu šilingų“.
Un rytojaus Petras su Povilu parėja namuosna sava ir vėl teip gyvena kaip ir pirmė: šilingų po nedėli turėja.
FIKSUOTOJAS: Jonas Žilius (Žilinskas)
FIKSAVIMO METAI: 1904
FIKSAVIMO APLINKYBĖS: Atsiuntė kun. J. Žilinskis iš Amerikos.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 233-235, Nr. 107
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 107
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: razbaininkai.