NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10404&OId=7429
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo devyni broliai ir jų sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukterei – kumelę, motiną šitų devynių kumelių. Broliai išvažiavo kariumenėn, Elenytė atliko namie.
Ilgai ji laukė brolių. Perėjo devyneri metai, o jų kaip nėr, teip nėr. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių ieškotų. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai, ir užgiedojo:
– Sužvink, kumelėle, sužvink, juodbėrėle:
– Kur tavo devyni sūneliai, tę mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelėlė, ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė nuvažiavo ton pusėn, iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri – atbėga kiškelis ir sako:
– Elenyt, pavėžėk mane: atsiveja mane šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir indėjo vežiman. Skalikai prabėgo pro šalį. Važiuoja toliau ir privažiuoja laumę. Laumė važiuoja geldoje kiaulę pasikinkius, žarnoms insivadelėjus, bjauriais apsitaisius skarmalais. Važiuoja jiedvi toliau ir privažiuoja dvi upi. Laumė ir sako:
– Elen Elen, eiva pasimaudytų! Šita upė pienu teka, ana krauju verda.
O kiškelis sako:
– Elenyt, neklausyk laumės: šita upė krauju verda, ana pienu teka!
Laumė papykus griebė ir išsukė kiškeliui kojytę. Bet Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytus.
Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upi. Vėlek laumė šaukia:
– Elen Elen, eikš maudytųs! Šita upė pienu teka, anoj krauju verda.
Kiškelis sako:
– Elenyt, neik: šita upė krauju verda, anoj pienu teka!
Laumė papykus išlaužė kiškiukui kitą kojytę, o Elenytė paklausė kiškiuko ir nėjo maudytųs.
Vėl važiavo toliau ir vėl privažiavo dvi upi. Kiškiukas vėl nelaidė Elenytės maudyties. Laumė išlaužė jam trečią, ketvirtą kojytę. Ant galo nųsukė galvytę, ir kiškiukas numirė.
Vėl privažiavo dvi upi. Laumė Elenytę vadina kraujo upėn maudytųs. Bet nebebuvo kas persergti Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytųs. Laumė graičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenos rūbus ir intsėdo jos vežiman. Elenytei nebuvo ko daryti. Ji turėjo užsivilkti laumės skarmalais, intsisėdo geldon ir važiuoja. Laumė storu balsu sugiedojo:
– Sužvink, kumelėle, sužvink, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai, tę mano devyni broleliai!
Kumelėlė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Laumė liepė Elenytei užgiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai viškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn. Broliai jos nepažino ant drapanų, tarė, kad jų sesuo, bet labai stebėjos: jų sesuo, Elenytė, buvo labai graži, o šita tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė! – pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę.
Broliai jos nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo priimti ją rūman. Laumė nelaido, sako, kad jinai eitų naktį arklių ganytų. Broliai pasodino laumę užu stalo, mylėjo ją, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganytų. Elenytė, ganydama arklius, verkė ir gailiai dainavo:
– Laumė ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano.
Paskui vėl, žiūrėdama ant mėnesio pilnatį, uždainavo:
– Oi mėnuli mėnulėli,
Pasakyki manei jaunai,
Ką danguj beveikia mano tėveliai?
Ir mėnulis jai atsakė:
– Tavo tėvelis midų vyną geria,
Tavo motutė gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant priebučio ir suriko drūtu balsu:
– Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedras renka!
Broliai išgirdo Elenytę dainuojant – jiems labai patiko tos dainos, ir kitą naktį vyresnysai brolis nuėjo draug ant arklius jos dainuojant paklausytų. Bet jis grait užmigo ir nieko negirdėjo. Kitą naktį nuėjo kitas brolis. Tasai teip pat užmigo ir negirdėjo dainavimo. Teip ėjo visi broliai iš eilios, bet nė vienas negirdėjo. Ant galo prėjo eilia jaunesniamjam broliui. Tas atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė pradėjo, kaip kas naktį, verkti ir uždainavo:
– Laumė ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano!
Paskum brolis Elenytei sako:
– Paieškok man galvą!
Elenytė ieško jam galvą, ir jis pajuto, kad iš jos akių ant jo galvos ašaros krenta. Tuo metu kažin kas sužibėjo ant jos rankos, ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį jai buvo motulė palikus. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis. Elenytė visa jam apsakė.
Ant rytojaus broliai ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskum nuėjo ant laumę ir sako:
– Einam, sesiul, po sodą pasivaikščiotų.
Laumė išėjo. Pamačius, arklį po durų, suriko:
– Ko gi čia toji kumelė stovi?
Broliai atsakė:
– Sušerk jai, sesiul, su ranka, tai nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
– Šerk su kita ranka, tai toji atšoks.
Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo. Ji spyrė su koja – ir koja prilipo. Spyrė su kita – ir kita prilipo. Broliai sako:
– Šerk, sesiul, su pilvu, tai atšoks rankos ir kojos.
Laumė sušėrė – ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei, kad nuneštų ją ten, kur saulė neužušviečia ir vėjas neužupučia, joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda, paskum kad vyno upėje nusimazgotų ir šilko pievoje išsivartytų ir pagrįžtų namo.
Kumelė teip ir padarė, o broliai ir sesuo laimingai gyveno ir dabar tebegyvena, jeigu da nenumirė.
FIKSUOTOJAS: Didžiulytė
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Andrioniškis, k., Andrioniškio sen., Anykščių r. sav., Utenos apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Andrioniškio kaimas, Ukmergės pavietas
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 228-231, Nr. 104
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 104
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė.