NUORODA: http://www.knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10389&OId=7414

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno tėvas ir duktė Elenytė. Motina buvo jau senai numirus. Netrukus numirė ir tėvas ir liepė mirdamas Elenytei per tris naktis melsties ant jo kapo. Elenytė nuėjo ant tėvo kapo ir griaudžiai verkė. Iš kapo išėjo tėvas ir davė jai rūko maišelį ir žvaigždės rūbus, apsiavimus, karietą, arklius ir vežlį. Antrą naktį Elenytė vėl nuėjo ant kapo. Tėvas išėjo iš kapo ir davė jai mėnesio rūbus, karietą, arklius ir vežlį. Trečią naktį tėvas davė Elenytei saulės rūbus, karietą, arklius, vežlį ir pasakė, kur juos sudėti.
– Prie vieškelio, – sako tėvas, – yra didelis ąžuolas, reikia nueiti ant tą ąžuolą ir sugiedoti: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!“ Tada ąžuolas atsidarys, tai tan ąžuolan ir sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės matyti, kur dedi, tai reikia palaisti rūko maišelis...
Elenytė teip ir padarė: sudėjo ąžuolan karietas, arklius ir rūbus ir išėjo darbo ieškotų. Nuėjo ant karalių, ir karalius priėmė ją kiaulių liuobtų.
Nedėlioj ruošės karaliūnas bažnyčion, norėjo nusiprausti, bet niekur nebuvo vandens. Jis pradėjo rėkti:
– Vandens, vandens!
Elenytė grait pašoko ir padavė jam praustuvę su vandeniu.
– Tu, pečialanda, tu da čia maišysies man po kojų! – suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.
Toji pasiprašė karaliaus, kad leistų ir ją bažnyčion. Karalius leido, ir ji nuėjo miškan, priėjo prie ąžuolo ir užgiedojo:
– Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė. Elenytė išsiėmė žvaigždės rūbus, apsitaisė, atsisėdo žvaigždės karieton ir liepė vežliui bažnyčion važiuoti. Nuvažiavo ir apšvietė visą bažnyčią! Žmonės žiūrėjo ir stebėjos, iš kur tokia panelė atsirado. Elenytė intsisėdo karaliaus klaupkosna. Karaliūnui jinai labai patiko. Jis norėjo su ja labai pasižinti ir nusiuntė tarną paklaustų, iš kur ji yra. Elenytė atsakė, kad iš Vandenų dvaro. Pasibaigus pamaldai Elenytė grait išėjo iš bažnyčios, intsisėdo karieton ir liepė vežliui važiuoti. Karaliūnas norėjo paskui vyties patirtų, kur jinai nuvažiuos. Tada Elenytė atrišo maišelį ir palaidė rūką – pasidarė tamsu, ir nieks nematė, kur ji nuvažiavo. Elenytė grait nuvažiavo miškan, privažiavo ąžuolą ir užgiedojo:
– Ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, Elenytė sudėjo jan rūbus, karietą, vežlį ir arklius ir užsivilko savo skarmalus, apsiavė vyžoms ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobtų.
Antrą nedėlią karaliūnas vėl ruošės bažnyčion. Jam prireikė rankšluosčio. Nesulaukdamas, kolei tarnas jam paduos, suriko:
– Rankšluosčio, rankšluosčio!
Tarnas neužgirdo, o Elenytė grait pašoko ir padavė karaliūnui rankšluostį.
– Tu, pečialanda, nesimaišyk man po kojų!
Elenytė vėl pasiprašė karaliaus bažnyčion. Karalius pasakė:
– Kaip apsiruoši, galėsi eiti.
Elenytė grait apsiruošė, nuėjo miškan, užgiedojo:
– Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!
Ąžuolas atsidarė, ji išsiėmė mėnesio rūbus, apsiavimus, intsisėdo mėnesio vežiman ir nuvažiavo bažnyčion. Kaip inėjo bažnyčion ir intsėdo karaliaus klaupkosna, visa bažnyčia prašvito! Karaliūnas negali atsistebėti, iš kur tokia graži panelė atsirado. Siunčia tarną pasiklaustų, iš kur toji panelė. Elenytė liepė vežliui atsakyti, kad iš Rankšluosčių dvaro. Po mišių Elenytė draug su kitais išėjo iš bažnyčios ir intsėdo karieton. Karaliūnas žiūrėjo, kur ji nuvažiuos, bet Elenytė palaidė rūko maišelį, ir niekas nematė, kur ji nuvažiavo. Elenytė nuvažiavo miškan, paprašė ąžuolo, kad atsidarytų, sudėjo rūbus, karietą, arklius ir parėjo namo ant karalių kiaulių liuobtų.
Trečią nedėlią karaliūnas nusiprausė, apsitaisė ir ruošias bažnyčion. Jau užsėdo ant arklio, bet niekur neranda įnagio. Suriko:
– Įnagio, įnagio!
Elenytė grait pašoko, padavė jam įnagį.
– Tu, pečialanda, vis man maišysies po kojų! – suriko karaliūnas ir sušėrė Elenytei su įnagiu.
Ji pasiprašė karaliaus bažnyčion, nuėjo miškan, užgiedojo teip kaip pirma. Ąžuolas atsidarė. Ji išsiėmė saulės rūbus, saulės karietą ir arklius ir nuvažiavo bažnyčion. Elenytė apišvietė visą bažnyčią: niekas ant ją negalėjo tiesiai žiūrėti, kaip ant saulę. Karaliūnas vėl siunčia tarnus pasiklaustų, iš kur tokia panelė atsirado. Vežlys atsakė, kad iš Įnagių dvaro. Tada karaliūnas papylė po bažnyčios slenksčiu smalos. Kaip Elenytė ėjo iš bažnyčios, prilipo jos saulės kurpelė. Bet ji nebojo to, intšoko su viena aukle* karieton ir nuvažiavo.
Karaliūnas išsiuntinėjo visur tarnus ieškotų Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaro. Bet tokio dvaro jie niekur nerado, nieks tokio dvaro nė matęs buvo, nė girdėjęs. Tada karaliūnas pradėjo tinksnoti visos karalystės panelėms tą kurpelę, kad atrastų jos valdytoją. Išmatavo visoms kunigaikštyčioms, paskum didelių ponų dukterims, paskum prastoms mergaitėms, ir nė vienai iš jų netiko ta kurpelė. Ant galo karaliūnas sušaukė visas savo tarnaites, išmatavo, ir nė vienai netiko. Tada prisiminė karaliūnas, kad par* jo tėvą yra kiaulių liuobėja, ir liepė ją pašaukti.
– Eikš tu, pečialanda! – sako karaliūnas. – Rasi tau tiks ta kurpelė.
Elenytė užsimovė kurpelę – kaip tik ant jos kojos pasiūta! Tada ji nusiavė antrą kurpelę nuo kitos kojos, ir karaliūnas pamatė kitą tokią pat kurpelę.
– Mano pečialanda, mano! – suriko karaliūnas nustebęs.
Elenytė jam visą papasakojo. Karaliūnas puolė jai po kojų ir atsiprašinėjo jos, kad su ja pirma teip nepadoriai elgėsi.
Dar perėjo kiek laiko, ir karaliūnas susidėjo su Elenyte. Puikios buvo vestuvės!

FIKSUOTOJAS: Didžiulytė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Andrioniškis, k., Andrioniškio sen., Anykščių r. sav., Utenos apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Andrioniškio kaimas, Ukmergės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 222-225, Nr. 102
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 102
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė. Paaiškinimas: aukle – Bs. išn. Strumpf, pančeka.

Atgal